:apie mus
------------------
:apie senbernius
:spaudoje
:folklioras
------------------
:senbernių kinas
:klausk Burzumo
:politika
:senbernių muzika
:žmogus ir sveikata
:marazmai
:senberniška ezoterika
:kelionės
------------------
:diskusijos



Pirtis Vilniaus centre
Design.Capital
Travels in Asia


filmų paieška  
a b c d e f g h i j k l m n o p q r s t u v w x y z

Naujausi   0 1 2 3 4 5 6 7 8 9    Šūdai  Pusė velnio  Zašibys





Šiapus

Viena iš dažniausių plepėjimo apie kiną temų – kuo šitas ar anas geras ar blogas, t.y. dažnai, labai labai dažnai, žmonės diskutuoja apie kino vertinimo kriterijus. Čia keletas mano minčių apie kai kuriuos šios temos aspektus.

Labai daug kas šneka, ne, nešneka, tiesiog loja apie tai, kaip ir kodėl vienas filmas yra šūdas, o kitas filmas super geras. Dar daugiau kas nešneka, o vien neigia – dabar neigimas ypač populiarus, pvz., kažkas viešai pasako, kad jam filmas patiko, ir iškart atsiranda krūvelė lojikų, kurie kategoriškai neigia filmo vertę ir ypač vertintojo sugebėjimus ir skonį, nors retas iš jų pats pasako, kas turėtų tą vertę sudaryti. Geriausiu atveju minimos tokios abstraktybės kaip "nepakartojama kino kalba", "velnioniškai gera aktorystė", "stiprus režisieriaus darbas", kurios iš tiesų visiškai nieko konkretesnio nepasako. Visai nieko. Visai visai. Neigiamo vertinimo (jis daug dažnesnis) atveju taip pat beveik jokios aiškesnės priežasties neišgirstame: juk frazė "tas ir tas šiame vaidmenyje atrodo patetiškai" savyje netalpina absoliučiai jokios objektyvios informacijos. Taigi, šiuo klausimu diskusijose būna maža konkretumo arba jo išvis nebūna.

Neišdėstysiu šįkart tų objektyviųjų kriterijų ir aš. Gal kitą kartą. Na, apibendrintai galima vertinti kiną išskaidžius jo kūrėjus ir kūrimo procesą į daug dalelyčių, t.y. scenaristo, operatoriaus, montažisto, kostiumisto, aktorių, spec. efektų ir kt. darbų įvertinimas; svarbiausias vaidmuo, aišku, tenka režisieriui, kuris sudeda visas sudedamasias į vieną visumą, vadovauja filmo eigai. Daugmaž taip arba panašiai, kino kūrėjus apdovanoja festivaliai, organizacijos. Visa tai yra kino vertinimas pagal žmones, kurie stovi anapus ekrano – kino kūrimo proceso pusėje. Yra ir krūva sudėtingesnių dalykų, kaip filmo svarba tam tikrame kontekste, novatoriškumas, žanro rėmai ir lipimas iš jų, priemonės ir turinys, apie tai, ką sako ir ką nutyli kino kūrinys ar atskiros jo dalys ir t.t. ir pan. Čia jau kalba eina apie kiną globalesnėje plotmėje, apimant tiek kūrėjus, tiek žiūrovus. O mano šitos rašliavėlės objektas bus kino vertinimas pagal kai kuriuos kriterijus, kuriuos apsprendžia pats žiūrovas kaip individas, t.y. filmo vertinimas pagal tuos, kurie stovi ŠIAPUS kino ekrano. T.y. apie mus. Ir apie grynai subjektyvius kriterijus – apie keletą veiksnių, kurie apsprendžia, kad filmą pavadiname "šūdu" arba "geru kinu".

Atmintis

Vaikystėje/jaunystėje matėm W.Petersono mokslinės fantastikos filmą "Mano prieše" ("Enemy Mine", 1985). Į to filmo seansą gimtojo miestelio kino teatre, tuomet retokai lepinančiame užsieniniais filmais, o ypač apie kosminius mūšius, blasterius, lazerius ir ufonautus, ėjau kelis kartus. Man atmintyje jis ir liko kaip baisokas, rimtas, gilus ir prasmingas įspūdis, beveik net ne filmas, o visas fantastinis pasaulis. Pažiūrėjau jį dabar, beveik po 20 metų. Na, švelniai tariant juokinga. Ir tie blasteriai lazeriai juokingi, ir ufonautai su guminėm kaukėm ir kažkokia burkuojančia kalba, ir net idėjos (tikra draugystė nugali ir karą ir vergovę) kiek naivokai beskamba. Režisieriaus talentas, gebėjimas dominti, aišku, prasiskverbia ir pro naftaliną, kodėl tada man-vaikui filmas paliko ryškų įspūdį tikrai ne mįslė, bet dabar... Dabar tokio įspūdžio jau nebepalieka. Vaikystėje gi viskas, ne tik filmai, atrodė didingiau. O kaip tas 1985-tų metų filmukas atrodytų šiuolaikiniam jaunimui? "Nuvalgiota atgyvenusi idėja, pateikta juokingom priemonėm"? Kiek jaunų žmonių, nemačiusių to filmo kažkada vaikystėje, dabar pradėję sukti DVD ar video kasetę, prasukiotų keletą scenų, ir neštų atgal į nuomos punktą ir dar apkoliotų konsultantus, kam tokią "nesąmonę" įkišo? O mumi, kažkada filmą mačiusiems ir juo besižavėjusiesiemiems, jis žiūrisi ir dabar – gal katalizuojamas atsiminimų (ne apie filmą, o labiau apie save), nostalgijos, senų pamirštų pojūčių... Veikia atminties faktorius.
O kaip manote, kaip filmą apie Hongildongą, šokinėjantį per medžius ir pirštais trupinantį priešų kardus, šiandien žiūrėtų žiūrovai, kuriems kadaise (nors ir neilgam) jis buvo pats stiprybės ir gėrio įsikūnijimas, o kaip žiūrėtų žiūrovai, anksčiau apie tai negirdėję? Pirmieji šypsotųsi, bet sakytų "Jėga!", o antrieji nesišypsotų ir sakytų "šūdas". Manau taip.

Panašiai yra ir su muzika ir su knygom ir su viskuo kitku: įspūdžio priminimas irgi tampa įspūdžiu. Jei kažkoks kūrinys asocijuojasi su maloniais ar svarbiais prisiminimais, nebeapsiverdžia liežuvis jį vadinti "šūdu" kad ir koks šūdas objektyvaus vertinimo požiūriu jis bebūtų. Kūrinys, susietas su žiūrovu prisiminimais, apskritai išeina iš vertinimo rėmų. Prisiminimai filmui automatiškai suteikia vertės (jokiu būdu nesakau, kad minėti ar kiti filmai tos vertės patys iš savęs neturėjo). Kam Antonionio blatnybės, kam Tarkovskio psichodelinis-mistinis "griebimas už širdies", kam komiksiniai "Žvaigždžių karai", kam gražuolis "Žmogus-amfibija", kam angliškai niūrūs Livanovas su Solominu Holmso su Vatsono rolėse, kam "Vėjo nublokšti", kam "Kapitonas Tenkešas", kam Kubriko "Spartakas", kam Nikolesku "Dakai", o kam "Susitikimo vietos pakeist negalima" – visi ir šimtai, tūkstančiai kitų filmų savaip nuostabūs, nepakartojami ir geriausi, beveik šventi, ir tenelenda čia "neišmanėliai" su kvailu objektyvumu!

"Taip nebūna!"

Apkaboj 7 kulkos ir vamzdyje dar viena, o jie šaudosi be galo be krašto neužsitaisydami – taip nebūna! Detektyvė, tirianti kraupią žmogžudystę, jaunystėje, pasirodo, buvo sumušta ir išprievartauta – bet gi taip nebūna – jos nepriimtų į "mentūrą" jei yra turėjusi galvos traumų! Blogietis nori nušauti, bet prieš egzekuciją dar pasako prakalbėlę pikdžiugiškai kikendamas – taip nebūna, gi jei nori šauti tai ir šauna! Galų gale, arkliai gi nekalba, jomajo! Bet juk žmonės ir tokiais šuoliais nešokinėja kaip "Matricoj"? – Aaa, bet ten gi žanras tam tikras, ten gi fantastinis filmas!

Labai dažnai susiduriu su tuo, kad tūlas žiūrovas neatleidžia filmui lipimo iš rėmų. Jei veiksmo trileris, tai privalumu tampa jo "realumas", ar bent tai, kaip tą realumą įsivaizduoja žiūrovas. Tai ypač dažna problema filmuose, kuriuose mušamasi. Bet kuris vyriškos giminės žiūrovas laiko garbės reikalu pasakyti pastabas toms filmo vietoms, kur jo autoritetingas pastabumas užkliūva už "nebūtų" dalykų, pvz., "va po tokio "udaro" jau ir jis neatsistotų", tada seka "čia nesąmonė" ir logiška reziumė "šitas filmas – šūdas".

Kabinamasi už bet ko, kas išlenda iš realumo arba iš įsivaizduojamo "žanro" rėmų – kostiumai, personažų tipai, fizikos dėsnių "korekcija", reakcijų adekvatumas, kalbinių barjerų sprendimų ypatumai ir t.t. Panašiai kaip ruošia gyvenimo planą (mokslai – karjera – šeima – anūkai – nobelio premija – skaistykla), žiūrovas ruošia ir dar nepažiūrėto filmo planą, kuris turi savas taisykles, ir jei filmas išeina už numatyto plano ribų (nors kai kurie netikėtumai taip pat būna įplanuoti), dažnas žiūrovas tokį filmą pasmerkia.

Stereotipai

Kuo daugiau filmų žiūrime, tuo labiau pastebime, kad juose kartojasi kai kurie dalykai, kaip pvz., veiksmo/fantastinio/siaubo filmo gale dažnai būna laikrodis prie bombos užtaiso, ir kai lieka kelios sekundės, jį koks nors nuvargęs kruvinas gerietis sustabdo. Kai pamatai tą patį fintą kelis kartus, visi tie filmai tampa nuvalkiotais. O kai žiūri daug daug panašių štampinių filmų, pradedi daugiau nieko nepastebėti išskyrus tuos stereotipus. Taip atsiranda žiūrovai, kurie tiesiog ieško tų štampų kiekviename žiūrimame filme. Ne paslaptis, kad kas ieško, tas randa. O jei toks žiūrovas pažiūri kokį ypač originalų filmą, ir pasąmoniškai laukiamų stereotipų neaptinka, filmą automatiškai pamiršta arba praignoruoja, nes jis nepatvirtina žiūrovo įsivaizduojamo pastabumo.
Tokiems žiūrovams labai labai sunku įtikti. Beveik neįmanoma. Jie visada sarkastiški, moka viską išjuokti, į viską žiūri iš aukšto.

Iš kitos pusės stereotipai labai veikia tuos filmų prasukinėtojus arba tuos, kurie mėgsta daug apie filmus šnekėti jų iš tikrųjų nematę. Pvz., pamato DragonBall nesąmones – aha, čia anime, didžiaakiai vaikai skraido ir rėkia, visur, kur anime taip ir būna. Reiškia "Anime – šūdas". Arba: visi japonų (ką ten japonų – visų siauraakių) filmai nesuprantami, dėl to jų nežiūrėsiu ir visiems sakysiu, kad jie šūdas. Visa tai susiję su dideliu filmų prieinamumu (internetas, nuomos, TV) ir publikos pindėjimu. Tai jau atskira tema.

Laukimas

Artimas niūrokam stereotipų ieškojimui visame kame, ir artimas piktinimuisi dėl filmo "nerealistiškumo" yra žiūrovo santykis su filmu kai filmo yra laukiama, kai daug gero apie filmą girdėjai, kai jame vaidina mėgstamas aktorius, kai režisuoja mėgstamas režisierius, kai nekantrauji pažiūrėti ir būni nusiteikęs pakartoti kažkokį labai teigiamą įspūdį, kurio apmatus turi galvoje.
Laukimas veikia žiūrovo nuomonę apie filmą ir teigiamai ir neigiamai. Ir abiem atvejais gali tą nuomonę stipriai iškreipti. Čia daugiau psichologijos sfera, bet visi žinom, kad stipriai ir ilgai (įkyriai) giriamu daiktu dažnai nusiviliama. O kartais atvirkščiai, visi kažką taip giria, kol galų gale ir pats taip nusiteiki, ir tada tą "vertę" iš tikrųjų "pamatai".
Kitas to paties dalyko aspektas yra autoritetai. Kai kuriems užtenka išgirsti giriamąjį kad ir Macaičio žodį, ir automatiškai nuomonė apie filmą tampa stipriai teigiama, kaip ir atvirkščiai – išgirsti, kad koks nors "pasikėlęs" Adutis sako, kad filmas "šūdas" ir nusiteiki, kad turbūt filmas tikrai neblogas.
Su laukimo faktoriumi taip pat susijęs nusiteikimas, dažnai girdime "kodėl negali kažko gražaus šviesaus padaryti, kodėl visur smurtas, blogis?" arba "grįžtu namo po darbo pavargęs, noriu kažko paprasto, kad nereiktų galvoti, o tie "meniniai" filmai taip vargina ir tokie nesuprantami". Tiesa, pastaroji frazė primena samprotavimus apie tai, kad geresnis maistas sukramtytas, o geriausias maistas – "lašelinė".

Svaigalai

Didžiuma suaugusiųjų vienaip ar kitaip svaiginasi, o svaigalai vienaip ar kitaip veikia žmogaus santykį su aplinka. Apsisvaiginus tam tikromis nark. medžiagomis sustiprėja įspūdžiai, pvz., labai aiškiai girdi garsus, paryškėja spalvos, kai kurie preparatai sukelia haliucinacijas, alkoholis linksmina, ant "pachmelo" taip pat paaštrina jautrumą, bet mažina kantrybę. Taigi, žiūrėdami filmą ko nors "pavartojus", matome jį visai kitaip, gal geriau, o gal blogiau. Taip pat kitaip jis ir atmintyje lieka, pvz., jei žiūrėjai kokį paprastą filmą linksmoje kompanijoje lakdamas alų, ir prisiminsi jį kaip kažką tikrai neblogo, nors gal blaivas būdamas jo net nesužiūrėtum iki galo. Parūkius kanapių filmas turbūt "veš" kaip didžiausias kino meno šedevras, nors po to jį atsiminsi labai labai miglotai. Čia iškyla dar vienas filmo vertės nustatymo klausimas: ar geras filmas tas, kurį ilgam atsimename, ar tas, kurį žiūrėdami jaučiame didelį pasitenkinimą, bet greit pamirštame? (čia šiaip ir labai įdomus ir sudėtingas filosofinis "laimės" sampratos klausimas).
Abiem atvejais labai daug kas priklauso nuo mūsų, nuo žiūrėtojo, o ne nuo paties filmo.

"Nesuprantu, ką norėjo pasakyti"

Šita frazė apie kiną iš žiūrovo lūpų išlekia dažniausiai. Sovietinio auklėjimo metai įpratino, kad menas tik tada menas, kai jame yra idėja. Net jei filmas ne menas (užsieniečiai net nevartoja šio žodžio ("art") kalbėdami apie kiną – tam yra žodis "entertainment" – "pramoga" ir kiti žodžiai), žiūrovą piktina, jei jis neapčiuopia kažko, "ką norėjo šiuo filmu autoriai pasakyti".
Tik didesnėje daugumoje atvejų paklausus apie kokį kitą filmą, kuris tam pačiam žiūrovui vienareikšmiškai patiko, jam pasidaro kažkaip sunkoka įvardinti "idėją". Pvz., Tarkovskio "Veidrodis" kažkam nepatiko, nes nesuprato, kas juo norima pasakyti, o kas patiko? – "Amelija iš Monmartro." – "O kas "Amelija" buvo norėta pasakyti?" – "Emm, ėėė, ee...". Na, gudresni išspaudžia kažką panašaus į "Buvo norėta parodyti, kaip kartais nutinka" arba "Filmo idėja – kad meilė viską nugali". Ką viską? Ką Amelija nugalėjo? Save? Net jei įsigilinama į filmo prasmes, jos dažniausiai susiveda prie banalių, tūkstantį kartų girdėtų tiesų, arba reiškinių skirstymo į kategorijėles (pvz., "Žudyti blogai"). Peršasi išvada, kad idėjos ieškojimas ir neradimas tėra vadinamasis "atmazas", dirbtinas akstinas, kurį žiūrovas susigalvoja, kai filmas erzina jį kažkuo kitu.

Panašiai būna ir kai filmo kūrėjai palieka daug neatsakytų klausimų arba nepaaiškintų priešistorių. "O iš kur tas atsirado?", "O kodėl jis būtent taip pasakė?", "O kur tuo metu žiūrėjo pareigūnai?" – tokie klausimai, nelogiškumai arba neaiškumai taip pat labai dažnai greituoju būdu žiūrovo galvoje susiveda į filmo padėjimą "šūdų lentynėlėje". Bet juk kiekviename filme – absoliučiai kiekviename! – yra vienas ar kitas dalykėlis, kurio autoriai nepaaiškina. Ir vėl tenka daryti išvadą, kad žiūrovai dažnai užsiima saviapgaule ir vadovaujasi "garsiaisiais" dvigubais (trigubais ar keturgubais) standartais.

"Ko jie visąlaik krušasi?"

Va kolega Bronislovas vis piktinasi dėl Cuarono "Taip pat ir tavo mamą" ir Bertolučio "Svajotojų": "Kodėl jie visąlaiką krušasi?". Va aš sobstvenno labai nemėgstu kai filmas bando sukelti gailestį, ašarą kai bando nubraukti (danas L.von Trieras tai ypač mėgsta), nes gailestį laikau gan neigiama emocija. Saulelis pavyzdžiui "supyko" ant "Animatrix", kad ta "tik" paėmė "Matricą" ir rutuliojo ją įvairiais animuotais eskizais. Vieniems užkliūva, kad į filmą mažai pinigų investuota, "masofkės" per mažos, kitiems personažai "neišplėtoti", tretiems viskas "banalu", "pigu", "nuvalkiota", ketvirtiems nepatinka "holivudiniai" filmai, penktiems "europietiški", šeštiems patinka tai, kas "artima dūšiai", septintiems tai, kas "netikėta".

Kodėl gi nepavadinus viso to tiesiog SKONIU, dėl kurio šiaip lyg ir nesiginčijama? Nors snobiškai nusiteikusieji vistiek sugeba ir apie skonį ginčytis: neva jis būna "geras", "blogas", "išlavintas", vis randasi "kankinių", pasiryžusių kažkieno kito skonį "ugdyti". Ech, kaip visa tai vargina...

Pabaigai

Tai va. Tikrai ne viską iš subjektyviųjų tariamų ir tikrų kriterijų čia aprėpiau. Tik kai ką. Tikiuosi, kad bent tiek, kiek aprėpiau, paskatins jus vietoj "šūdas" arba "neginčijamai geras filmas" dažniau kalbant apie kiną pasakyti "man patiko, kad..." arba "man nepatiko, kad...". Čia net nelabai "tolerancijos klausimas", čia daugiau "neieškokit tiek daug objektyvumo mene" klausimas.

Adutis

2004 m. lapkriļæ½io mėn. 23 d.



Komentarai 




jurga 2006-02-10 17:07:02
viskas ciki;]



Baisonėlis 2004-11-30 13:12:56
žmogus pradeda aiškinti apie neva tai egzistuojančius universalius kino kritikos kanonus tada, kai bijo pasakyti savo nuomonę, kino kritikai, kaip kad gerai pastebėjo vienas iš pasisakusiųjų, gali tarnauti tik kaip tam tikras patariamasis organas, o galutinį sprendimą ar filmas šūdas, ar zašibys priima tik pats žiūrovas, o toks, kuris iš pradžių pasiskaito kritikų nuomonę ir tik pagal ją žiūrėdamas filmą bando jį vertinti - pasigailėtina egzistencializmo pora, big brother vėjų nešiojama.
p.s. girdėjau kaltinimų, kad aš nepakantus kitų nuomonei. taip ir yra, doloj toleranciją.



Kilimandzaras 2004-11-30 13:03:12
Objektyvieji kriterijai sakote... Scenaristai montazistai kostiumistai... Manau, kad antra straipsnio dalis vadinsis ne "Objektyvieji kriterijai", o "Subjektyvieji kriterijai II". Ir stai kodel. Isivaizduokime kad ir montazisto "darbo ivertinima": recenzija nr.1: "filmo akcentai kuriami vykusiai kaitaliojant juodai/baltus ir spalvotus kadrus". Recenzija Nr.2: "rezisierius piktnaudziauja montazo galimybemis". Personazu kostiumai - meno ir fantazijos stebuklai. Personazu kostiumai -visiskai neatspindi to meto epochos. Ir kuri dabar recenzija objektyvi? Zmogus ne robotas, jis neveikia pagal algoritmus. Ir tas, kuris daro kina, ir tas, kuris ji ziuri. Objektyvumas neimanomas is principo, todel mano poziuriu geriausias filmo ivertinimas - kai autoriaus ir ziurovo subjektyvios nuostatos sutampa daugelyje tasku. Jei autorius sugeba "pagauti" ziurovu daugumos taskus - pries save turime arba blockbusteri, arba sedevra (priklauso kurie zmogaus "taskai" gaudomi). Tai yra viso vertinimo pagrindas. - ir - duoda +.



miau 2004-11-30 11:37:57
o jei "nuosavos fantazijos" nepristinga, tai gal geriau iš viso nieko apie nieką neskaityt, ir ištrint iš galvos sugebėjimą skaityti, nes bet kas, kas parašyta yra parašyta apie kažką.

šiaip kalba eina apie kino kritiką...nors kiekvieno reikalas ką kur ištrinti...
o šis pasisakymas tikrai to vertas.



Džinas 2004-11-30 11:31:54
A2ti, "publikos pindėjimas" - super terminas :)
O šiaip dėl staripsnio, tai aš supratau, kad autorius nenori pasakyti, kad visiškai negalima vertinti kino, bet kad reikia būti mažiau kategoriškiems ir vengti kraštutinumų. Mažas pavyzdėlis. Eidamas iš "Žvaigždžių karų" premjeros išgirdau kažką sakant: "- Blemba, nesamonė, kažkokia pasaka". Bet juk tai ir yra PASAKA. Reiktų pasižiūrėt į plakatą, kur eini :) Tai tiek minčių.



Kertukas 2004-11-29 09:05:02
2Saulellis: KANONAI, kaip suvokti meno kūrinį lai lieka "suvokėjui"...

Tačiau KANONAI, nustatyti filmo LYGĮ (kitaip tariant jo vertę), neabejotinai MATERIALUS, AIŠKUS DALYKAS.
Mane ir nervina, kada ŠIOJE sferoje bandoma "išradinėti kaip dviratį"



aAa 2004-11-29 07:21:53
>na jei tau pristinga nuosavos fantazijos ir >interpretacijų, gal tuomet geriau iš viso nežiūrėt, >o tik skaityt:))

o jei "nuosavos fantazijos" nepristinga, tai gal geriau iš viso nieko apie nieką neskaityt, ir ištrint iš galvos sugebėjimą skaityti, nes bet kas, kas parašyta yra parašyta apie kažką.



miau 2004-11-27 15:17:28
na jei tau pristinga nuosavos fantazijos ir interpretacijų, gal tuomet geriau iš viso nežiūrėt, o tik skaityt:))
Pvz. man neįdomu žiūrėt filmą, kuomet jau kažkas apie jį papasakojo (nesvarbu kokiam lygmeny)...



aAa 2004-11-26 07:11:18
>Būtent - reikia leisti individui vertint, o kritikų
>sapaliones reikalingos tik anonse ar sprendžiant
>kam skirti apdovanojimą...

Nea. Kartais pažiūri filmą, paskaitai "kritikų sapaliones", dar kartą filmą pažiūri ir pamatai daug naujų įdomių dalykų. Kam atsisakyt tiek nemokamų gėrybių? :)



Saulelis 2004-11-25 14:43:18
> Atsieit, kaip individui šaus į galvą, taip jis ir įvertins.
> Negi nejaučiate, kad nusišnekate...

O argi ne tame slypi meno galybė? Juk kiekvienas žmogus meno kūrinyje gali išvysti skirtingas idėjas, formas, ir kt. Jeigu meno kūrinyje būtų tik viena pusė (kurią kas nustatys? Menininkas ar kritikia?), tai menas apskritai prarastų didžiąją dalį savo vertės kaip dvasinė sfera, minčių lobynas.
Ką, tavo nuomone mene turėtų egzistuoti kažkokie kanonai, pagal kuriuos būtų apibrėžiama kaip suvokti meno kūrinį???



Meškiukas 2004-11-25 12:19:28
Būtent - reikia leisti individui vertint, o kritikų sapaliones reikalingos tik anonse ar sprendžiant kam skirti apdovanojimą...



Kertukas 2004-11-24 08:22:00
Nusipeizėjama iki to, kad KINO KOKYBĖ neaiški, kaip kokia LochNeso pabaisa?!
Veskim analagojias - tada neai6ku, kokia knyga, paveikslas, poezija, teatras "neišaiškinama materija" - kada GERAS, kada NEGERAS (smirdi!!). Atsieit, kaip individui šaus į galvą, taip jis ir įvertins.
Negi nejaučiate, kad nusišnekate...
Kvailai visa tai atrodo...



Lokys su projektorium 2004-11-23 17:29:09
Kinas gime kaip vizualus menas - is pradziu garso net nebuvo. Meno, tiesa sakant, irgi ne itin... Kinas gime kaip "mokslo sviesos stebuklas". Veliau, kaip kitas stebuklas, prie jo buvo primontuotas kitas "mokslo pasiekimas" - garso atkartojimas. Taip atsirado tai, ka mes vadinam kinu.

Gincitys, kas cia yra gerai ar kas blogai - tai papt protinga, kaip ir gincitys yra kazkur Lochnese Grazuole ar ne. Skeptikai net ir atvesta krutanti, kvepuojanti zveriuksti isvadins falsifikatu, romantikai net jo nemate kuo svenciausiai tikes. Su kinu irgi panasiai, ko gero. Visi jame iesko skirtingu dalyku. Na ir tegul iesko. Gal ras.



Meškiukas 2004-11-23 11:47:27
kritika kritikams:)
na jei norėsiu pasakyt, kad ŠŪDAS tai ir pasakysiu-nesiruošiu laužyt galvos ieškodamas argumentų subjektyvioms diskusijoms:)))



kertukas 2004-11-23 11:31:00
Darbo įdėta daug. Gražu!
O esmė?
Kinas - daugiau ar mažiau žmogaus (asmenybės) išraiška (saviraiška) požiūryje į žmoniją supantį pasaulį. Tie visi žanrai, išraiškos priemonės vertos dėmesio tiek, kiek pavyko per jas atskleisti (atsiskleisti) tam kuriančiam žmogui.
Kur lenkiu? Jeigu ieškai "panašumo į objektyvų pasaulį", kurį matai kiekvieną dieną, tam yra mažesnė dalis DOKUMENTINIO KINO (didesnė dokumentikos dalis taip pat "pajungta" autoriaus fantazijai, nuomonei, norams, pvz. "Farenheitas 9/11"). Ogi iš meninio kino reikalavimas "būti kaip gyvenime" yra sąlyginis. Taigi savo postringavime nieko kito ir nenoriu pasakyti - tik tiek, kad jeigu brauninge yra 7 kulkos, o šaudoima 20-imt, tai TIKRO KŪRĖJO bus pateikta taip, kad apie tai nesusimąstysi, o žavėsies tiek reginiu, tiek aktoriumi, tiek aplinka ir t.t., o PRASTO KŪRĖJO tokie dalykai gali ir užkliūti, ir nervuoti.
Štai kur ir yra GERO kino skirtumas nuo BLOGO. Nes kartoju, kinas - vien fantazijų sritis...

Žinai žmogus, kaip žiūri į kiną adutis, Macaitis, ar koks baisonėlis. Žinai, kad jei pastarajam nepatiko diskutantas - tuoj puls su keiksmais imti skalpo. Žinai, kad Macaičio skonis yra aukštumoje, ir tuo gali dideliu procentu pasitikėti, o kokio Maskoliūno, nepaisant žinių, skonis savotiškas, ir jo vertinimo žvaigždutės mažiau patikimai šviečia. Bet tai nereiškia, kad reikėtų turėti stabą, kuriuo vadovaujiesi, kada pamatai filmą. Tačiau į kurį eiti, į kurį - ne, - esi priverstas kliautis ir žinoti kas ko vertas...
Yra senstantis kinas, yra nesenstantis. Gaila, nemačiau anksčiau labai klasiško režisieriaus W.Peterseno filmo - galėčiau pasvarstyti, ar balsuoti už adutį VAIKĄ, ar už dabartinį. Jeigu dabar vertina filmą blogai, tai nereiškia, jog TAI IR TEISINGA. Gal būt vaikas "pagavo" geriau?
Na, juokauju, šiuo atveju, matyt, ne. Tačiau užtenka filmų, kurie bet kuriame amžiuje atrodys vienodai gerai, net nesiorientuojant KRITERIJUOSE. Tiesiog yra geri, ir viskas....



p.Reili 2004-11-23 10:46:25
O be "šūdų" negalima parašyti?Supykau.Paskaitysiu vėliau:)




Komentaras:


Autorius:  
--- --- ---
naujausi komentarai
--- --- ---



"Oskarai" 2006 (9585)

--- --- ---

Kung Fu klasika (2) (17)

--- --- ---

Praleistieji (Vol.5): Babusia (Lidia Bobrova, 2003) (16)

--- --- ---

"Kova su šešėliu" pasakų namelyje (40)

--- --- ---

Praleistieji (Vol.3): lytys ir aktoriai ("Stage Beauty", (Richard Eyre, 2004)) (5)

--- --- ---

"Vaško" aukos (13)

--- --- ---

Trys “Kino Pavasario' 05” filmai: diletanto įspūdžiai (13404)

--- --- ---

Jos didenybė komedija Pt.1. "Sėkmės džentelmenai". (11)

--- --- ---

Martin Scorsese 'AVIATOR' (2004) (9)

--- --- ---

Apie ką burzgia mano benzopjūklas? ("Texas Chain Saw Massacre" (1974) prisimenant) (16)

--- --- ---

SHOGUN ASSASSIN ! (10)

--- --- ---

Praleistieji (Vol.2): dievo ir velnio ženklai (8)

--- --- ---

Svetimi ir grobuonys (10254)

--- --- ---

Praleistieji (Vol.1) (13)

--- --- ---

Karaliaus ƃĀ¾vejo laimƃĀ« (6827)

--- --- ---

Turėjimo kultas ir daunloudų manjakai (68)

--- --- ---

SUBJ1 (3519)

--- --- ---

Maitvanagiškasis vojerizmas "Jaščike"! (35)

--- --- ---

Lietuviškas internetas apie kiną (II dalis) – Culture.lt (17)

--- --- ---

Lietuviškas internetas apie kiną (I dalis) (13)

--- --- ---

Praūžė Kanų festivalis arba Kaip tapti išieškoto skonio senberniu (4)

--- --- ---