 |
------------------
:apie senbernius
:spaudoje
:folklioras
------------------
:senbernių kinas
:klausk Burzumo
:politika
:senbernių muzika
:žmogus ir sveikata
:marazmai
:senberniška ezoterika
:kelionės
------------------
:diskusijos
Pirtis Vilniaus centre
Design.Capital
Travels in Asia
SHOGUN ASSASSIN !
"Mano tėvas liepia man neskaičiuoti žmonių, kuriuos jis žudo, o tik melstis už jų sielas, tačiau man reikia žinoti, už kiek sielų melstis, todėl aš vis skaičiuoju.
342,
343,
344..."
Pas mus rodomame ir mylimame kine nuolat susiduriame su japoniškaja Samurajų tradicija. Naujausi praūžę mūsuose filmai T.Kitano "Zatoichi" ir Q.Tarantino "Kill Bill" tikri ditirambai visam Chanbara žanrui. Daugelis žino ar atsimena japonų "kino imperatoriaus" A.Kurosawos samurajinius darbus, bet ne tiek daug žino, kad tikrą ir masinį Chanbara filmų kultą į vakarų pasaulį atnešė 1980 metų "Siogūno žudikas" ("Shogun Assassin").
Šiek tiek priešistorės.
Vienoje ar kitoje formoje Samurajų egzistavimas siekia 7-tą mūsų eros amžių. Kai valdžia Japonijoje perėjo iš imperatoriaus į aristokratijos rankas, prasidėjo feodalų kovos dėl žemių. Tada ir iškilo kario Samurajaus ("Tarno") būtinybė. Samurajai buvo išlaikomi šeimininko ir absoliučiai jam atsidavę. Šeimininko gyvybė buvo svarbesnė už Samurajaus gyvybę, šiuos santykius reglamentavo "Bushido" ("Kario kodeksas"). Pasakojamajame mene pagrindinis draminis momentas yra Samurajaus vidinis konfliktas, kylantis iš "Giri" (paklusnumas šeimininkui) ir "Ninjo" (žmogiškoji valia) pradų supriešinimo, kurio šaknys savo ruožtu siekia animistinių tikėjimų, Budizmo ir Konfucijaus mokymo skirtingumų supriešinimus.
Artėjant prie aptariamo filmo, susiduriame su ko gero įdomiausia Samurajaus atmaina Roninu. Roninas tai Samurajus be šeimininko. Pats Ronino atsiradimas automatiškai konfliktiškas: jei Samurajus iš tarnybos pasitraukė savo valia, akivaizdus Samurajaus konfliktas su šeimininku, jei šeimininkas miręs, vadinasi Samurajus blogai atliko savo darbą, jei miręs tokiu būdu, kad Samurajus negalėjo jo išgelbėti, vėl kaltinami pirštai linksta į Samurajų kodėl jis taip pat nepasirinko mirties ("Bušido" kodekse aprašyta ritualinė savižudybė prasiskrodžiant pilvą Sepuku, dar žinoma kaip Harakiri) ?. Nepaisant konfliktiškos prigimties, Roninas išsaugo visas Samurajaus privilegijas (teisė nešioti du kardus, teisė nebaudžiamam skersti prasčiokus ir t.t.).
Samurajiškas kinas išpopuliarėjo Japonijoje penkiasdešimtaisiais, šešiasdešimtaisiais metais šaliai atsigaunant po pralaimėjimo Antrajame Pasauliniame. Panašiai, kaip Amerikoje iškilo optimizmu švytintis, už teisybę ir gėrį kovojantis, ypač taikliai šaudantis Kaubojus, taip Japonijoje iškilo nenugalimasis kovotojas už teisybę, už vargšus ir nuskriaustuosius, kardų kovos meistras Samurajus. A.Kurosawos "samurajiniai" filmai, taip šiltai priimti vakaruose, Japonijoje didesnio pasisekimo nesulaukė nenuostabu, juk juose (dažniausiai) Toshiro Mifunes piešiamas herojus toli gražu ne tipiškas: jis protingas, greitas ir teisingas, tačiau taip pat nevengiantis sakės, tingus ir ciniškas. Gi pačioje Japonijoje populiarių Chanbara (žanras dar vadinamas "Ken geki", o kartais "Jidai geki" (pastarasis pavadinimas šiek tiek platesnis)) filmų herojai Samurajai, kaip ir amerikiečių vesternų Kaubojai, yra mitologizuoti, mistifikuoti, romantizuoti ir ideologizuoti. Paprasčiau tariant, eilinis pašėlęs vaikis arba galavarezas tampa tautos didvyriu. Tipiškas japoniškas didvyris Samurajus yra aktoriaus Shintaro Katsu įkūnytas aklasis kovotojas režisieriaus Kenji Misumi ir kitų kūrėjų šešiasdešimtųjų filmuose apie Zatoichi.
Tokioje terpėje, susijungus tiek tradiciniam Samurajaus ideologizavimui, tiek kritiškesniam Kurosawos požiūriui, susiformavo "Shogun Assassin" herojus tipiškai didvyriškas roninas "Vienišas Vilkas" Ogami Itto.
Kalbant apie "Shogun Assassin" istoriją, iš pradžių reikia pasakyti, kad keistas yra pats filmo sukūrimas, t.y. filmas nebuvo kuriamas, o tebuvo suformuotas iš kito filmo serijų. Minėtasis Kenji Misumi, šešiasdešimtaisiais kūręs šlovingas Zatoichi serijas, septynisdešimtaisiais pagal Kazui Koike to paties pavadinimo manga (japoniškų komiksų) seriją, pradėjo kurti "Vienišo vilko ir jauniklio" ("Kozure Ogami") kino serijas (iš viso jų yra šešios), į pagrindinį vaidmenį pasikvietęs ne ką kitą, o Shintaro Katsu (vaidinusio Zatoichi) brolį, dziudo meistrą Tomisaburo Wakayamą. Panašiai kaip Katsu visiems asocijuojasi su Zatoičiu, Wakayama geriausiai pažįstamas kaip "Vienišas Vilkas". 1980-tais metais amerikiečiai prodiuseris David Weisman ir režisierius Robert Houston "aptiko" "Vienišo vilko ir jauniklio" serialą ir iškart pajuto galimybę išpopuliarinti tokio pobūdžio darbą vakaruose. Kad kruvinosios scenos bus sutiktos ovacijomis niekas neabejojo, tačiau lėtesnis ir japoniškai neįprastas filmo ritmas bei pasakojimas vakariečiams galėjo "užstrigti", todėl Weismanas su Houstonu tepaėmė pirmasias dvi serialo serijas, savaip sulipdė, sumontavo, supaprastino istoriją, įgarsino angliškai ir pavadino "Shogun Assassin". Neįprasta filmo sukūrimo metodika labai jaučiasi. Filmo siužetinės linijos susipynusios, bet neišbaigtos, personažų priešistorija ir veiksmų motyvacija neaiški, tačiau žiūrėti filmą visvien nepaprastai įdomu. Daugelis mano draugų, mačiusiųjų šį filmą, pirmiausia kitoniškumą ir pabrėžia kaip didelį filmo pliusą.
"Shogun Assassin" pradinės scenos nurodo įvykius, po kurių Vienišas Vilkas virsta roninu ir kurie nulemia visą filmo spiralinę eigą. Užkadrinis pasakotojas samurajaus Ogami Itto sūnus ("Vienišo vilko jauniklis") Daigoro vaikišku balseliu be jokių įžangų pradeda kruvinąją istoriją: "Kai buvau mažas, mano tėtis buvo žymiausias imperijos samurajus ir Siogūno galvos nukirtėjas. Jis nupjaustė 131 galvą..." Vienišo vilko ir Siogūno konfrontacija tiksliau neaiškinama, ko gero, Siogūnas tiesiog buvo linkęs į paranojišką manjakinį psichopatizmą ("...žmonės kalbėjo, kad jo smegenys buvo infekuotos demonų..."), nuolatinėje įtampoje ir kruvinoje feodalų konkurencijoje tai atrodo savaime suprantama. Siogūnas atsiuntė žudikus (nindzias) nužudyti Vienišą Vilką Ogamį, jiems nepavyko, tačiau žuvo Vienišo Vilko žmona (mažojo pasakotojo Daigoro mama). "Mano tėtis pasirinko keršto kelią ir pasiėmė mane kartu". Tarp kitko, pasakotojo rolės suteikimas vaikui grynai amerikiečių pridėtas filmo elementas, ir jis, mano manymu, labai vykęs ir originalus ko gero, bet kurio suaugusio pasakotojo balsas šiame kontekste skambėtų daug kvailiau.
Tiesa, prieš iškeliaudamas, Vienišas Vilkas suteikė sūnui galimybę pasirinkti mirtį. Tai viena ir sunkiausiai ne japoniškam mąstymui suprantamų scenų: tėvas padeda vienoje pusėje rutulį, kitoje kardą ir pasako sūnui: "Išsirink kardą ir prisijunk prie manęs arba išsirink rutulį ir prisijunk prie savo mirusios mamos. Tu nesupranti mano žodžių, bet privalai pasirinkti". Dar beveik kūdikiško amžiaus Daigoro pasirenka kardą ir prasideda Vienišo vilko ir jauniklio klajonės.
Siogūno nindzės pareikalauja Vienišo vilko įvykdyti Sepuku ir nužudyti savo sūnų. Ogamio atsakymas paprastas jis tiesiog išskerdžia visas tas nindzes. Visą filmą Vienišas Vilkas klajoja, mediniame vežimėlyje stumdamas savo Jauniklį, naikina visus Siogūno siųstus šaunuolius, stojusius jam skersai kelio, laisvu laiku uždarbiaudamas kaip samdomas žudikas.
Kai pirmąkart pamačiau "Shogun Assassin", labiausiai čia mane pribloškė kovinių scenų spalvingumas ir stilius. Nieko panašaus nebuvau matęs. Toks įspūdis, kad "vakarietiškas" kinas su krūva kovinių, kriminalinių, batalinių filmų taip ir neįsisavino stilingųjų K.Misumi chanbaros pamokų.
Štai, pavyzdžiui, vyksta Vienišo Vilko ir Siogūno sūnaus dvikova, abu priešininkai bėga vienas į kitą lemiamam susirėmimui, saulė spigina iš Siogūno sūnaus pusės (toks gudrus priešininkų išdėstymas suorganizuotas tikintis apakinti Vienišą Vilką), tačiau Ogamis pasilenkia ir mes pamatome, kad ant kupros nešamas vaikutis turi prie kaktos pritvirtintą veidrodėlį, kuris nukreipia saulės spindulius į priešingą pusę. Gudrybė nukreipiama prieš jos sugalvotojus, Siogūno sūnus, apakintas atspindėtos saulės, nesustabdo vienintelio Vienišo Vilko smūgio, galva nulekia nuo kūno. Šmėsteli išsigandusių bepročio Siogūno akių kadras, ir tada kelioms sekundėms mums pateikiamas nuostabus, lyg tiesiai iš mangos knygutės perkeltas, beveik statiškas paveikslas: raudono dangaus fone lieka stovėti sustingęs toje pačioje smūgio pozicijoje nugalėtojas Ogamis ir kiek toliau begalvis priešininko kūnas, iš jo trykšta kraujo fontanas, saulė tebešviečia, po kelių akimirkų negyvas kūnas nugriūna. Visi žiūrovai išsižioję ir išsproginę akis lėtai ir tyliai pasako: "Wow!...".
Filme pilna panašaus stilingumo kovinių triukų. Vienišo vilko priešininkai, siekiatys jo ir jo sūnaus mirties, patys įvairiausi: nindzės, nindzės moterys (ypatingai brutalios žudikės), trys broliai Mirties Meistrai ir t.t. Beveik kiekviename epizodėlyje kraujas liejasi purškiamaisiais fontanais, žmonėms nupjaustomos galvos ir kitos galūnės, mirtis ir žudymas beveik perkeliami į kitokią (šokio?) erdvę, kurioje jau stebime ne patį žiaurumą, o kūnų, kostiumų ir ginklų judėjimo estetiką.
Stiprios filme ne tik žaibiško katanos švaistymo scenos. Visi "nekoviniai" filmo epizodai nufilmuoti paprastai, bet įdomiai. Kad ir scena, kai Ogamis su sūnumi pirtyje, "išgirsta" žiūrovui negirdimą pavojų, lėtai siekia kardo, kamera apsuka 360 laipsnių ratą, grįžta pie įsitempusio samurajaus, begarsis pavojus atslūgsta, kardas grįžta į makštis. Net nebūtina gilintis į vaizdų prasmes, filmo gabaliukai paprasti ir grakštūs, juos žiūrėti malonu kaip kramsnoti lengvus užkandžius.
Kitas žavus filmo elementas tęstinė kovos scenų žiaurumo bei šiltų tėvo ir sūnaus santykių priešprieša. Beveik instinktiška tėvo meilė sūnui suteikia Vienišam Vilkui didesnę motyvaciją žudyti nei bet kuriam samdytam nindzei. Ogamio įvaizdis žiūrovų atmintyje toks ir išlieka: samurajus su kardu, nešantis vaiką arba stumiantis vaiko vežimėlį. Viena ranka švelniai glaudžia prie savęs vaiką, kita ranka kapoja pasikėsintojų į jo vaiko gyvybę galvas. Gyvybės puoselėjimas ir gyvybės atėmimas vos ne kiekviename kadre. Rūpinimasis ne vienpusis, kiek ūgtelėjęs vaikas taip pat rūpinasi tėčiu, slaugo, girdo ir maitina sužeistą Vienišą Vilką. (Šią prasminę liniją labiau išplėtojo pas mus matyta Sam'o Mendes'o gangsterinė drama "Road To Perdition" (2002), kurta tos pačios "Lone Wolf and the Cub" istorijos pagrindu).
Vėliau į švelniąją filmo nišą keistai įsilieja viena iš moterų nindzių, kuriai Vienišas Vilkas dovanojo gyvybę, ir kuri nepajėgė įvykdyti savo žudymo misijos. Taip pat viena iš tų, "niekur kitur nematytų", keistų ir nuostabiai gražių scenų kai Ogamis, vaikas ir ji (turėjusi juos abu nužudyti), visi nuogi, apsikabina ir būna susiglaudę tokiu būdu saugodami savo kūnų šilumą. Ši siužetinė linija primena mums apie tuštumą, kurią abu pagrindiniai filmo personažai (Vienišas Vilkas Ogamis ir jos sūnus Daigoro) patiria netekę žmonos ir mamos, tačiau skubotai sumontuotame filme ji plačiau neišvysoma. Gal taip ir geriau.
Kalbant apie "Siogūno žudiką", negalima nepaminėti muzikos. Dalis jos atėjo iš originaliojo serialo (kompozitorius H.Sakurai), o dalis pridėta amerikiečių (Mark Lindsay, W. Michael Lewis). Tokius muzikinius fonus, kokius girdime šiame filme, įprasta vadinti "kiču", tai pigioji sintezatorinė aštuoniasdešimtųjų muzika. Tačiau kaip bebūtų keista, tokia muzika nėra taip jau nuvalkiota, o įsiklausius suprantame, kad ji tiesiog originali ir ypatinga! Tai pastebėjo ir įvertino "Kill Bill" kompozitorius RZA, kurio visa kūryba (tiek solo, tiek kartu su visu Wu-Tang hiphoperių klanu) yra prisodrinta rytietiškų motyvų. Ypač taikliai ir subtiliai filmo "semplus" RZA panaudojo bendražygio Genius/GZA 1995-tų metų albume "Liquid Swords" (jame taip pat pilna "Shogun Assassin" teksto ištraukų).
Visi minėti dalykai sukuria keistą, gražų ir labai neįprastą kūrinį. Kažkam, aišku, šis filmas tesirodo dar viena kvailystė, tačiau tikrai randasi begalės fanų, kurie žiūri "Shogun Assassin" vėl, ir vėl, ir vėl... Taip filmui suteikiamas "kultinio" statusas.
"Shogun Assassin" tai mažų mažiausiai dar vienas įdomus pavyzdys to, kaip komercinė kino produkcija, kuriai klijuojamos žemiausios kategorijos etiketės, tampa atradimu ištisoms kartoms, kurios jaunatviškai neigia "meno" ir "nemeno" ribas, o vėliau išsivysto į "Kulto" reiškinį. O daugių daugiausiai, kelis kartus peržiūrėję nuostabųjį "Shogun Assassin", iš vienspalvės medžiagos pasisiūsite kostiumą, čiupsite pirmą pasitaikiusį po ranka ilgesnį pagalį ir lakstysite po kambarius šaukdami "I am the supreme ninja!!!". Bet kokiu atveju efektas tikrai maloniai pribloškiantis.
Adutis
P.S. Paskelbta, kad toks Darenas Aronofskis darys "Lone Wolf and Cub" savąją versiją. Šiaip jaučiu šiokią tokią antipatiją šiam veikėjui, tikiuosi, kad atminimų apie samurajinių filmų legendas jis nesušiks. (http://www.imdb.com/title/tt0367983/board/nest/4870622)
2004 m. gruodļæ½io mėn. 21 d.
"Mano tėvas liepia man neskaičiuoti žmonių, kuriuos jis žudo, o tik melstis už jų sielas, tačiau man reikia žinoti, už kiek sielų melstis, todėl aš vis skaičiuoju.
342,
343,
344..."
Pas mus rodomame ir mylimame kine nuolat susiduriame su japoniškaja Samurajų tradicija. Naujausi praūžę mūsuose filmai T.Kitano "Zatoichi" ir Q.Tarantino "Kill Bill" tikri ditirambai visam Chanbara žanrui. Daugelis žino ar atsimena japonų "kino imperatoriaus" A.Kurosawos samurajinius darbus, bet ne tiek daug žino, kad tikrą ir masinį Chanbara filmų kultą į vakarų pasaulį atnešė 1980 metų "Siogūno žudikas" ("Shogun Assassin").Šiek tiek priešistorės.
Vienoje ar kitoje formoje Samurajų egzistavimas siekia 7-tą mūsų eros amžių. Kai valdžia Japonijoje perėjo iš imperatoriaus į aristokratijos rankas, prasidėjo feodalų kovos dėl žemių. Tada ir iškilo kario Samurajaus ("Tarno") būtinybė. Samurajai buvo išlaikomi šeimininko ir absoliučiai jam atsidavę. Šeimininko gyvybė buvo svarbesnė už Samurajaus gyvybę, šiuos santykius reglamentavo "Bushido" ("Kario kodeksas"). Pasakojamajame mene pagrindinis draminis momentas yra Samurajaus vidinis konfliktas, kylantis iš "Giri" (paklusnumas šeimininkui) ir "Ninjo" (žmogiškoji valia) pradų supriešinimo, kurio šaknys savo ruožtu siekia animistinių tikėjimų, Budizmo ir Konfucijaus mokymo skirtingumų supriešinimus.
Artėjant prie aptariamo filmo, susiduriame su ko gero įdomiausia Samurajaus atmaina Roninu. Roninas tai Samurajus be šeimininko. Pats Ronino atsiradimas automatiškai konfliktiškas: jei Samurajus iš tarnybos pasitraukė savo valia, akivaizdus Samurajaus konfliktas su šeimininku, jei šeimininkas miręs, vadinasi Samurajus blogai atliko savo darbą, jei miręs tokiu būdu, kad Samurajus negalėjo jo išgelbėti, vėl kaltinami pirštai linksta į Samurajų kodėl jis taip pat nepasirinko mirties ("Bušido" kodekse aprašyta ritualinė savižudybė prasiskrodžiant pilvą Sepuku, dar žinoma kaip Harakiri) ?. Nepaisant konfliktiškos prigimties, Roninas išsaugo visas Samurajaus privilegijas (teisė nešioti du kardus, teisė nebaudžiamam skersti prasčiokus ir t.t.).Samurajiškas kinas išpopuliarėjo Japonijoje penkiasdešimtaisiais, šešiasdešimtaisiais metais šaliai atsigaunant po pralaimėjimo Antrajame Pasauliniame. Panašiai, kaip Amerikoje iškilo optimizmu švytintis, už teisybę ir gėrį kovojantis, ypač taikliai šaudantis Kaubojus, taip Japonijoje iškilo nenugalimasis kovotojas už teisybę, už vargšus ir nuskriaustuosius, kardų kovos meistras Samurajus. A.Kurosawos "samurajiniai" filmai, taip šiltai priimti vakaruose, Japonijoje didesnio pasisekimo nesulaukė nenuostabu, juk juose (dažniausiai) Toshiro Mifunes piešiamas herojus toli gražu ne tipiškas: jis protingas, greitas ir teisingas, tačiau taip pat nevengiantis sakės, tingus ir ciniškas. Gi pačioje Japonijoje populiarių Chanbara (žanras dar vadinamas "Ken geki", o kartais "Jidai geki" (pastarasis pavadinimas šiek tiek platesnis)) filmų herojai Samurajai, kaip ir amerikiečių vesternų Kaubojai, yra mitologizuoti, mistifikuoti, romantizuoti ir ideologizuoti. Paprasčiau tariant, eilinis pašėlęs vaikis arba galavarezas tampa tautos didvyriu. Tipiškas japoniškas didvyris Samurajus yra aktoriaus Shintaro Katsu įkūnytas aklasis kovotojas režisieriaus Kenji Misumi ir kitų kūrėjų šešiasdešimtųjų filmuose apie Zatoichi.
Tokioje terpėje, susijungus tiek tradiciniam Samurajaus ideologizavimui, tiek kritiškesniam Kurosawos požiūriui, susiformavo "Shogun Assassin" herojus tipiškai didvyriškas roninas "Vienišas Vilkas" Ogami Itto.Kalbant apie "Shogun Assassin" istoriją, iš pradžių reikia pasakyti, kad keistas yra pats filmo sukūrimas, t.y. filmas nebuvo kuriamas, o tebuvo suformuotas iš kito filmo serijų. Minėtasis Kenji Misumi, šešiasdešimtaisiais kūręs šlovingas Zatoichi serijas, septynisdešimtaisiais pagal Kazui Koike to paties pavadinimo manga (japoniškų komiksų) seriją, pradėjo kurti "Vienišo vilko ir jauniklio" ("Kozure Ogami") kino serijas (iš viso jų yra šešios), į pagrindinį vaidmenį pasikvietęs ne ką kitą, o Shintaro Katsu (vaidinusio Zatoichi) brolį, dziudo meistrą Tomisaburo Wakayamą. Panašiai kaip Katsu visiems asocijuojasi su Zatoičiu, Wakayama geriausiai pažįstamas kaip "Vienišas Vilkas". 1980-tais metais amerikiečiai prodiuseris David Weisman ir režisierius Robert Houston "aptiko" "Vienišo vilko ir jauniklio" serialą ir iškart pajuto galimybę išpopuliarinti tokio pobūdžio darbą vakaruose. Kad kruvinosios scenos bus sutiktos ovacijomis niekas neabejojo, tačiau lėtesnis ir japoniškai neįprastas filmo ritmas bei pasakojimas vakariečiams galėjo "užstrigti", todėl Weismanas su Houstonu tepaėmė pirmasias dvi serialo serijas, savaip sulipdė, sumontavo, supaprastino istoriją, įgarsino angliškai ir pavadino "Shogun Assassin". Neįprasta filmo sukūrimo metodika labai jaučiasi. Filmo siužetinės linijos susipynusios, bet neišbaigtos, personažų priešistorija ir veiksmų motyvacija neaiški, tačiau žiūrėti filmą visvien nepaprastai įdomu. Daugelis mano draugų, mačiusiųjų šį filmą, pirmiausia kitoniškumą ir pabrėžia kaip didelį filmo pliusą.
"Shogun Assassin" pradinės scenos nurodo įvykius, po kurių Vienišas Vilkas virsta roninu ir kurie nulemia visą filmo spiralinę eigą. Užkadrinis pasakotojas samurajaus Ogami Itto sūnus ("Vienišo vilko jauniklis") Daigoro vaikišku balseliu be jokių įžangų pradeda kruvinąją istoriją: "Kai buvau mažas, mano tėtis buvo žymiausias imperijos samurajus ir Siogūno galvos nukirtėjas. Jis nupjaustė 131 galvą..." Vienišo vilko ir Siogūno konfrontacija tiksliau neaiškinama, ko gero, Siogūnas tiesiog buvo linkęs į paranojišką manjakinį psichopatizmą ("...žmonės kalbėjo, kad jo smegenys buvo infekuotos demonų..."), nuolatinėje įtampoje ir kruvinoje feodalų konkurencijoje tai atrodo savaime suprantama. Siogūnas atsiuntė žudikus (nindzias) nužudyti Vienišą Vilką Ogamį, jiems nepavyko, tačiau žuvo Vienišo Vilko žmona (mažojo pasakotojo Daigoro mama). "Mano tėtis pasirinko keršto kelią ir pasiėmė mane kartu". Tarp kitko, pasakotojo rolės suteikimas vaikui grynai amerikiečių pridėtas filmo elementas, ir jis, mano manymu, labai vykęs ir originalus ko gero, bet kurio suaugusio pasakotojo balsas šiame kontekste skambėtų daug kvailiau.Tiesa, prieš iškeliaudamas, Vienišas Vilkas suteikė sūnui galimybę pasirinkti mirtį. Tai viena ir sunkiausiai ne japoniškam mąstymui suprantamų scenų: tėvas padeda vienoje pusėje rutulį, kitoje kardą ir pasako sūnui: "Išsirink kardą ir prisijunk prie manęs arba išsirink rutulį ir prisijunk prie savo mirusios mamos. Tu nesupranti mano žodžių, bet privalai pasirinkti". Dar beveik kūdikiško amžiaus Daigoro pasirenka kardą ir prasideda Vienišo vilko ir jauniklio klajonės.Siogūno nindzės pareikalauja Vienišo vilko įvykdyti Sepuku ir nužudyti savo sūnų. Ogamio atsakymas paprastas jis tiesiog išskerdžia visas tas nindzes. Visą filmą Vienišas Vilkas klajoja, mediniame vežimėlyje stumdamas savo Jauniklį, naikina visus Siogūno siųstus šaunuolius, stojusius jam skersai kelio, laisvu laiku uždarbiaudamas kaip samdomas žudikas.
Kai pirmąkart pamačiau "Shogun Assassin", labiausiai čia mane pribloškė kovinių scenų spalvingumas ir stilius. Nieko panašaus nebuvau matęs. Toks įspūdis, kad "vakarietiškas" kinas su krūva kovinių, kriminalinių, batalinių filmų taip ir neįsisavino stilingųjų K.Misumi chanbaros pamokų.
Štai, pavyzdžiui, vyksta Vienišo Vilko ir Siogūno sūnaus dvikova, abu priešininkai bėga vienas į kitą lemiamam susirėmimui, saulė spigina iš Siogūno sūnaus pusės (toks gudrus priešininkų išdėstymas suorganizuotas tikintis apakinti Vienišą Vilką), tačiau Ogamis pasilenkia ir mes pamatome, kad ant kupros nešamas vaikutis turi prie kaktos pritvirtintą veidrodėlį, kuris nukreipia saulės spindulius į priešingą pusę. Gudrybė nukreipiama prieš jos sugalvotojus, Siogūno sūnus, apakintas atspindėtos saulės, nesustabdo vienintelio Vienišo Vilko smūgio, galva nulekia nuo kūno. Šmėsteli išsigandusių bepročio Siogūno akių kadras, ir tada kelioms sekundėms mums pateikiamas nuostabus, lyg tiesiai iš mangos knygutės perkeltas, beveik statiškas paveikslas: raudono dangaus fone lieka stovėti sustingęs toje pačioje smūgio pozicijoje nugalėtojas Ogamis ir kiek toliau begalvis priešininko kūnas, iš jo trykšta kraujo fontanas, saulė tebešviečia, po kelių akimirkų negyvas kūnas nugriūna. Visi žiūrovai išsižioję ir išsproginę akis lėtai ir tyliai pasako: "Wow!...".Filme pilna panašaus stilingumo kovinių triukų. Vienišo vilko priešininkai, siekiatys jo ir jo sūnaus mirties, patys įvairiausi: nindzės, nindzės moterys (ypatingai brutalios žudikės), trys broliai Mirties Meistrai ir t.t. Beveik kiekviename epizodėlyje kraujas liejasi purškiamaisiais fontanais, žmonėms nupjaustomos galvos ir kitos galūnės, mirtis ir žudymas beveik perkeliami į kitokią (šokio?) erdvę, kurioje jau stebime ne patį žiaurumą, o kūnų, kostiumų ir ginklų judėjimo estetiką.
Stiprios filme ne tik žaibiško katanos švaistymo scenos. Visi "nekoviniai" filmo epizodai nufilmuoti paprastai, bet įdomiai. Kad ir scena, kai Ogamis su sūnumi pirtyje, "išgirsta" žiūrovui negirdimą pavojų, lėtai siekia kardo, kamera apsuka 360 laipsnių ratą, grįžta pie įsitempusio samurajaus, begarsis pavojus atslūgsta, kardas grįžta į makštis. Net nebūtina gilintis į vaizdų prasmes, filmo gabaliukai paprasti ir grakštūs, juos žiūrėti malonu kaip kramsnoti lengvus užkandžius.Kitas žavus filmo elementas tęstinė kovos scenų žiaurumo bei šiltų tėvo ir sūnaus santykių priešprieša. Beveik instinktiška tėvo meilė sūnui suteikia Vienišam Vilkui didesnę motyvaciją žudyti nei bet kuriam samdytam nindzei. Ogamio įvaizdis žiūrovų atmintyje toks ir išlieka: samurajus su kardu, nešantis vaiką arba stumiantis vaiko vežimėlį. Viena ranka švelniai glaudžia prie savęs vaiką, kita ranka kapoja pasikėsintojų į jo vaiko gyvybę galvas. Gyvybės puoselėjimas ir gyvybės atėmimas vos ne kiekviename kadre. Rūpinimasis ne vienpusis, kiek ūgtelėjęs vaikas taip pat rūpinasi tėčiu, slaugo, girdo ir maitina sužeistą Vienišą Vilką. (Šią prasminę liniją labiau išplėtojo pas mus matyta Sam'o Mendes'o gangsterinė drama "Road To Perdition" (2002), kurta tos pačios "Lone Wolf and the Cub" istorijos pagrindu).
Vėliau į švelniąją filmo nišą keistai įsilieja viena iš moterų nindzių, kuriai Vienišas Vilkas dovanojo gyvybę, ir kuri nepajėgė įvykdyti savo žudymo misijos. Taip pat viena iš tų, "niekur kitur nematytų", keistų ir nuostabiai gražių scenų kai Ogamis, vaikas ir ji (turėjusi juos abu nužudyti), visi nuogi, apsikabina ir būna susiglaudę tokiu būdu saugodami savo kūnų šilumą. Ši siužetinė linija primena mums apie tuštumą, kurią abu pagrindiniai filmo personažai (Vienišas Vilkas Ogamis ir jos sūnus Daigoro) patiria netekę žmonos ir mamos, tačiau skubotai sumontuotame filme ji plačiau neišvysoma. Gal taip ir geriau.Kalbant apie "Siogūno žudiką", negalima nepaminėti muzikos. Dalis jos atėjo iš originaliojo serialo (kompozitorius H.Sakurai), o dalis pridėta amerikiečių (Mark Lindsay, W. Michael Lewis). Tokius muzikinius fonus, kokius girdime šiame filme, įprasta vadinti "kiču", tai pigioji sintezatorinė aštuoniasdešimtųjų muzika. Tačiau kaip bebūtų keista, tokia muzika nėra taip jau nuvalkiota, o įsiklausius suprantame, kad ji tiesiog originali ir ypatinga! Tai pastebėjo ir įvertino "Kill Bill" kompozitorius RZA, kurio visa kūryba (tiek solo, tiek kartu su visu Wu-Tang hiphoperių klanu) yra prisodrinta rytietiškų motyvų. Ypač taikliai ir subtiliai filmo "semplus" RZA panaudojo bendražygio Genius/GZA 1995-tų metų albume "Liquid Swords" (jame taip pat pilna "Shogun Assassin" teksto ištraukų).
Visi minėti dalykai sukuria keistą, gražų ir labai neįprastą kūrinį. Kažkam, aišku, šis filmas tesirodo dar viena kvailystė, tačiau tikrai randasi begalės fanų, kurie žiūri "Shogun Assassin" vėl, ir vėl, ir vėl... Taip filmui suteikiamas "kultinio" statusas."Shogun Assassin" tai mažų mažiausiai dar vienas įdomus pavyzdys to, kaip komercinė kino produkcija, kuriai klijuojamos žemiausios kategorijos etiketės, tampa atradimu ištisoms kartoms, kurios jaunatviškai neigia "meno" ir "nemeno" ribas, o vėliau išsivysto į "Kulto" reiškinį. O daugių daugiausiai, kelis kartus peržiūrėję nuostabųjį "Shogun Assassin", iš vienspalvės medžiagos pasisiūsite kostiumą, čiupsite pirmą pasitaikiusį po ranka ilgesnį pagalį ir lakstysite po kambarius šaukdami "I am the supreme ninja!!!". Bet kokiu atveju efektas tikrai maloniai pribloškiantis.
Adutis
P.S. Paskelbta, kad toks Darenas Aronofskis darys "Lone Wolf and Cub" savąją versiją. Šiaip jaučiu šiokią tokią antipatiją šiam veikėjui, tikiuosi, kad atminimų apie samurajinių filmų legendas jis nesušiks. (http://www.imdb.com/title/tt0367983/board/nest/4870622)
2004 m. gruodļæ½io mėn. 21 d.
| Komentarai |
| hariuse | 2009-07-12 20:26:16 |
| šūdas... | |
| jamam | 2007-05-01 13:49:46 |
| jo....man patiko...kietai cia :) | |
| zveris | 2007-04-26 00:06:13 |
| neblogos nutraukos ypac kardai | |
| vaidaVIPgold | 2006-10-08 22:52:09 |
| neprastai sakyčiau | |
| lastas | 2005-02-12 09:54:33 |
| Nykesnes rasliavos neteko sutikti.Bent puse pagyru pasirase pats rašytojas | |
| Ievute | 2005-01-02 22:22:08 |
| Puikiai parenktas straipsnis,gražios nuotraukos ir labai smagu skaityti norečiau jį pamatyti:) | |
| may | 2004-12-26 16:48:02 |
| Puikiai surestas straipsnis. Kai kurie filmai savo pasirinkimu vezha. Sekmes. | |
| Radvilė | 2004-12-26 01:41:29 |
| Pasiutiškai įdomu. Ačiuks. | |
| p.Reili | 2004-12-22 12:07:52 |
| Labai informatyvus straipsnis.Daug sužinojau:) | |
| John Merrick | 2004-12-22 00:53:30 |
|
Puiki recenzija. Ypac smagiai skaitosi "priesistore" ir filmo sukurimo aplinkybes. "Two thumbs up" - tikina Damo Suzuki. :-) |
|
naujausi komentarai
--- --- ---
"Oskarai" 2006 (25)
Kung Fu klasika (2) (16)
Praleistieji (Vol.5): Babusia (Lidia Bobrova, 2003) (15)
"Kova su šešėliu" pasakų namelyje (35)
Praleistieji (Vol.3): lytys ir aktoriai ("Stage Beauty", (Richard Eyre, 2004)) (1)
"Vaško" aukos (12)
Trys Kino Pavasario' 05 filmai: diletanto įspūdžiai (4)
Jos didenybė komedija Pt.1. "Sėkmės džentelmenai". (10)
Martin Scorsese 'AVIATOR' (2004) (9)
Apie ką burzgia mano benzopjūklas? ("Texas Chain Saw Massacre" (1974) prisimenant) (14)
Praleistieji (Vol.2): dievo ir velnio ženklai (7)
Šiapus (16)
Svetimi ir grobuonys (30)
Praleistieji (Vol.1) (10)
Karaliaus ĆĀ¾vejo laimĆĀ« (4)
Turėjimo kultas ir daunloudų manjakai (67)
SUBJ1 (13)
Maitvanagiškasis vojerizmas "Jaščike"! (34)
Lietuviškas internetas apie kiną (II dalis) Culture.lt (16)
Lietuviškas internetas apie kiną (I dalis) (12)
Praūžė Kanų festivalis arba Kaip tapti išieškoto skonio senberniu (4)
|
©Senberniai & Co. & Ltd. 2004. Visos teises tipo saugomos. |