Da Vinčio kodas LT (7) – Vilniaus Gralis.

Miestas

Keistas šitas miestas. Galvodamas apie tai, ką jam jaučiu, neišvengiamai prieinu ribą, už kurios visos definicijos darosi bereikšmės arba netikslios. Jis nėra linksmas – tačiau ant jo smailių stogų ir baroku išsiraičiusių bokštų galima pajusti besiliejantį ekstatišką džiugesį, kuris yra didesnis už įprastą linksmumo sampratą. Ir jis nėra liūdnas, tačiau gali būti žudančiai melancholiškas, ir tuomet, bėgant nuo šio jausmo, norisi pasikabinti save ant viduriniojo iš trijų Bekešo kalno kryžių. Vilnius nėra ir niekada nebus prabangus, kaip besistengtų šiandieniniai nekilnojamojo turto ekspertai, jis visais laikais buvo ir išliks paprastas – kaip kad yra paprastas plojimas viena ranka. Šiam miestui lemta ne būti, o tvyroti virš žemės lyg miražui, kurį man kažkodėl duotos stebuklingos galimybės dėka galiu užčiuopti ir pajusti. Škėma juto akmenines bajorų galvas Pylimo gatvėje, Gavelis – demonišką Vilniaus galią, įspaudžiančią mirtinguosius po savo skersgatvių grindiniu arba į prakaituotų lovų gelmę, o man reikia jame surasti Gralio pėdsaką. Išsitraukiu telefoną ir renku Baisonėlio numerį.

Įminimas

Neilgai trukus jau dėstau jam visas istorines detales.

- Manau, kad Kalimachas galėjo perduoti Kazimierui kažkokius Gralio dokumentus, galbūt relikvijas, kurios prieš tai buvo slepiamos Korvino bibliotekoje. Neįsivaizduoju, ką tiksliai – visos žinios apie Gralį staiga pasibaigia apie 1440 metus. Siono prioratas turbūt turėjo priežasčių skubotai keisti slaptavietės vietą ir greičiausiai Gralio paslaptį išskirstė po greitai steigiamas Europos bibliotekas. Kažkas iš to turinio kartu su Kazimieru atkeliavo į Vilnių. Viskas ką dabar turiu, tai šitas eilėraštis,- baigdamas improvizuotą paskaitą ištiesiu Baisonėliui tekstą.

“Prieisi tu karūną...”, hmm... “karaliaus” ... - Baisonėlis ironiškai žvilgteli į mane ir sako:
- Manau, kad pasikasus po visų Europos genealoginių medžių šaknimis ir mistinėmis istorijomis tokiam ekspertui kaip tu šioje vietoje sustoti yra gėdinga. Įžiūrėjai mažytę taurę Katedros bareljefe, bet nepamatei karūnos ant vieno didžiausių Vilniaus kupolų?
Švento Kazimiero bažnyčia? - netikiu tuo, ką pats ką tik garsiai ištariau.
-Taip, profesoriau,- triumfuoja Baisonėlis. - Reikės gido?

Vaikštome po bažnyčią, ieškodami mums padėti galinčių su prioratu siejamų simbolių, bandydami užčiuopti papildomas eilėraščio užuominas. Praeina pusvalandis. Nieko.

- Manau, kažkas čia ne taip. Vienas dalykas – bažnyčią nuo 1604 m. statė jėzuitai, galima sakyti, tų laikų "Opus Dei" versija, uolūs bažnyčios doktrinos gynėjai ir kovotojai su reformacija bei kitomis erezijomis. Kazimiero gyvenimo istorija jie pasinaudojo išimtinai savo tikslais - 1604 m., bažnyčios statybos pradžios proga, Kazimiero karstas buvo atidarytas ir nešiojamas po visą Vilnių. Sakoma, įvyko stebuklas ir karalaičio kūnas nebuvo suiręs, bet labiau tikėtina, kad broliai jėzuitai kažką labai norėjo surasti...
- Rado?
- Tik lotynišką giesmės tekstą, padėtą prie karalaičio galvos. Nenustebk, išgirdęs giesmės pavadinimą - „Omni die dic Mariae“, kas išvertus yra “Mano siela, kasdien siųsk giesmę Marijai”. Žinoma, kad Kazimieras labiausiai garbino Mergelę Mariją. Štai tau dar vienas pavyzdys, kaip Siono prioratas vertino ir gerbė amžinąjį moteriškumą. O galbūt giesmė buvo skirta Magdalietei, gal – abiems Jėzaus moterims. Pagaliau dabar tai ne tiek svarbu. Svarbiau yra tai, kad būtų nesuvokiamai įžūlu Gralį slėpti savo didžiausio priešo pagrindinėje buveinėje. Yra ir dar vienas dalykas,- iš kuprinės išsitraukiu kitą popieriaus lapą ir duodu Baisonėliui.

Jis skaito garsiai:
- “1991 m. po didžiuoju šv. Kazimiero bažnyčios altoriumi netikėtai rasta didžiulė - 6 m aukščio ir 18 m ilgio XVII amžiaus pirmosios pusės laidojimo kripta. Kriptos sienos dengtos šviesios spalvos tinku, ant kurio gerai išsilaikė to laikmečio kontūriniai piešiniai. Virš jų kaligrafiškai išrašytos lotyniškos psalmių ištraukos ir giesmių eilutės. Kriptoje buvo palaidoti senųjų laikų jėzuitai ir bažnyčios geradariai. 1995 m. į ją perkelti kitoje kriptoje rasti žmonių palaikai.”
- Na, atrodo, kad jei kas šioje bažnyčioje ir buvo, tai to jau senai čia nebėra...

- Būtent,- ir aš bukai įsispoksau į eilėraštį. Galvoje kaip projektoriuje keičiasi Vilniaus bažnyčių ir jų interjerų vaizdai,- keli mėnesiai prie knygų duoda atitinkamus rezultatus. Bet – nieko. Jokio kabliuko, jokios užuominos. Prastai Vilniuje su karūnomis.
- “Sienos sugrius, dangaus palieptos”,- niūniuoja Baisonėlis,- Beveik kaip Jerichone.
- Ką-ą?
- Jerichone. Biblijoje parašyta, kad sienos Jerichone sugriuvo, kai izraelitų armija angelo nurodymu pradėjo pūsti trimitus.
- Po velnių, Baisonėli, tu – genijus! Staigiai į Užupį!

Po keliolikos minučių, eiklia risčia perskrodę senamiestį, mes jau stovime prie “Užupio angelo” skulptūros. Angelas stovi aukštai, jam visai nerūpi mūsų paieškos, ir pučia trimitą. Namas priešais angelą, reikia pažymėti, praktiškai sugriuvęs. Užgulu dosnių sponsorių sąrašus, smulkiu šriftu iškaltus postamente. Po kurio laiko suvokiu, kad nesuprantu ką skaitau, ir ką noriu čia išskaityti. Atsisėdame po grėsmingai į priekį ištiestu angeliškuoju trimitu.

- Pradedu manyti, kad paslaptingasis vilnietiško Siono priorato narys pervertino mūsų galimybes,- sakau vis dar sunkiai gaudydamas kvapą po spartaus ėjimo. - Neišmanau, ką su šituo angelu įmanoma padaryti.
- O tu nesinervink, žvelk kompleksiškai,- savo neišsenkančias ironijos atsargas Baisonėlis švaisto toliau. - Buvo užuomina į karūną – radom. Dabar užuomina į sieną – Vilnius juk irgi turėjo gynybinę sieną, ar ne?
- Na ir?- dar kartą išsitraukiu nelemtąjį eilėraštį. Pala... Staiga labai aiškiai prisimenu momentą iš mokyklos laikų, kai literatūros mokytoja akivaizdžiai besimėgaudama mūsų išplėstomis akimis aiškino, kaip vadinasi paprastutis šifras, kai eilėraščio eilučių pirmosios raidės sudaro žodį arbą sakinį. Taigi, mokiniai, Mažvydo “Katekizmo” įžangoje mes matome pirmąjį lietuviško akrosticho pavyzdį... Aš žinau, kodėl tai prisimenu. Viso labo aštuonių eilučių eilėraščio pirmosios raidės gražiai išsirikiuoja sudarydamos vardą Steponas. Steponas, pirmasis Vengrijos karalius, 10 amžiuje priėmęs krikščionybę ir suvienijęs šalį. Vengrijos karūna turi ir poetiškesnį pavadinimą – “Stepono karūna”. Kazimieras 1471 m. išžygiavo į Vengriją atsiimti jam priklausančios Stepono karūnos, o grįžo turėdamas kažką, kas, suprantu, jau yra labai arti...

- Alio? Kuriam išmatavime esi? - mano apmąstymus nutraukia Baisonėlis. Aš atsistoju. Jaučiu užplūstančią ramybę ir nustebimą, kad Vilnius irgi išlieka toks ramus, nors ką tik man atidavė vieną iš savo gražiausių paslapčių. Pro šalį lėtai važiuoja mašinos, su pirkiniais į namus eina žmonės ir jie net neįsivaizduoja, kokia nuostabia dovana pavirto mano rankose laikomas eilėraštis.

- Einam, Baisonėli,- lėtai ištariu ir nepažįstu savo balso. - Aš žinau, kur Gralis.

Vilniaus Gralis
Vilniaus Gralis kukliai glaudžiasi nedidelėje aikštėje tarp šv. Stepono, Pylimo ir Rūdininkų gatvių. Priešais aikštę kadaise stovėjo svarbiausi gynybinėje Vilniaus sienoje – Rūdininkų – vartai. Kitas šių vartų pavadinimas – Karališkieji vartai, nes pro juos ėjo kelias iš Vilniaus į Krokuvą, tuometinę Lenkijos sostinę. Būtent šiuo keliu, kaip ir kiti Lenkijos valdovai bei Lietuvos didieji kunigaikščiai, Kazimieras atvykdavo į Vilnių. Tokia yra istorinė šios vietos semantika.

Kiek paslaptingesnio pobūdžio semantiką reikėtų sieti su eilute “Narsaus karaliaus-vargetos”. Iš tiesų omenyje turimi du karaliai (taip, Siono prioratas mėgsta daugiaprasmius simbolius): vienas, tai jau minėtas Vengrijos valdovas Steponas, o kitas – pirmasis Kristaus bažnyčios kankinys Šv. Steponas, minimas “Apaštalų darbuose”. Neturėtų būti labai sunku suprasti, kuo šio žmogaus asmenybė pasirodė tokia patraukli prioratui: drąsiai stovėdamas prieš įsiutusią minią, kuri vėliau užmėtys jį akmenimis ir sinedrioną Steponas ištarė žodžius, kuriuos vėlesnių laikų bažnyčia patogiai pamiršo ir nelabai nori prisiminti iki šiol: Aukščiausiasis negyvena rankų darbo būstuose. Gyvas žodis ir žinojimas prieš nebegyvą raidę ir tikėjimą... Panašu, kad stovėdamas prieš šių dienų šventikus Steponas turėtų pasakyti lygiai tą patį, ką ir prieš du tūkstančius metų. Kankinys buvo palaidotas bažnyčioje, stovinčioje ant Siono kalno Palestinoje.

Gralio kolonos viršų puošia vienas universaliausių žmonijos simbolių – kiaušinis. Dar gerokai prieš krikščionybės įsigalėjimą, Europoje, Egipte, Indijoje kiaušinis buvo laikomas prisikėlimo, nemirtingumo ir vaisingumo simboliu. Vaisingas Rožės įsčias jis bylos. Dar viena, sudėtingesnė, prasmė – kiaušinis kaip Visatos ir žmogaus, arba makrokosmo ir mikrokosmo santykio bei jų sąjungos simbolis. Krikščioniškoje tradicijoje kiaušinis reiškia Jėzaus prisikėlimą (Velykos). Šv. Augustinas pirmasis susiejo kiaušinio simbolį su pradžia ir gyvybės pergale prieš mirtį, o ankstyvieji Graikijos ir Artimųjų Rytų krikščionys dovanodavo vienas kitam raudonai dažytus kiaušinius, taip pagerbdami Jėzaus kraują.

Kas yra po kolona ar kolonoje? Sunku pasakyti, tačiau tai turbūt kažkas artimo tam šviesios tolerancijos ir suvokimo, kad egzistuoja tik viena ir visiems lygi tiesa, stebuklui, kuris per ilgus šimtmečius leido Vilniuje petys į petį gyventi ir sutarti katalikams, stačiatikiams ir protestantams; lietuviams, lenkams, rusams, vokiečiams ir žydams. Nėra taip svarbu – kai kurių paslapčių niekada nereikia atskleisti iki galo, nes tuomet jos tampa nebeįdomios ir todėl lengvai užmirštamos. Palikus bent menkiausią skraistę paslapčiai, mes kaskart keliame akis į viršų pažiūrėti, ar ta skraistė dar tebėra ten. Ir tokiais momentais nutvilko suvokimas, kad akys ir širdis kyla Gralio link.

Nes nėra didesnės religijos už amžinu gyvenimo stebuklu bylojančią tiesą.




























All Rights Reserved.
Straipsnio idėja ir visa straipsnyje esanti medžiaga yra senberniai.com nuosavybė. Straipsnio ar jo dalių negalima dauginti, atgaminti, perspausdinti ir platinti jokiomis formomis be senberniai.com leidimo.

2005 m. geguļæ½ļæ½s m?n. 24 d.