:apie mus
------------------
:apie senbernius
:spaudoje
:folklioras
------------------
:senbernių kinas
:klausk Burzumo
:politika
:senbernių muzika
:žmogus ir sveikata
:marazmai
:senberniška ezoterika
:kelionės
------------------
:diskusijos



Pirtis Vilniaus centre
Design.Capital
Travels in Asia


filmų paieška  
a b c d e f g h i j k l m n o p q r s t u v w x y z

Naujausi   0 1 2 3 4 5 6 7 8 9    Šūdai  Pusė velnio  Zašibys





Praleistieji (Vol.3): lytys ir aktoriai ("Stage Beauty", (Richard Eyre, 2004))

Oj, visai atitrūkau nuo visokių pepsi-cola-plazų ir visokių skalvijų ir kino pavasarių, nebepamenu, kada buvau kino teatre. Dėl to pavėluotas truputį šis straipsnelis, nes filmas "Scenos gražuolė" pas mus buvo rodomas šiemet sausį, jei nemeluoja dėdė Internetas. Todėl apie filmą su ženkliuku "praleistieji", juolab daug apie jį ant Lietuvos ir nebuvo kalbėta.

Tie, kurie pamatė filme tik meilės istoriją, arba tik biseksualumo ir transvestizmo problemas, arba tik kostiuminę dramą, arba tik prastesnį "Įsimylėjusio Šekspyro" (John Madden, 1998) kloną, tie vaikšto patamsiais ir nepastebi kūrinio širdies. "Įsimylėjusį Šekspyrą" "Scenos gražuolė" peršoka kelis kartus ir draugiškai patapsi rankute per pakaušį. Nes šis filmas, nors ir lengvas, yra netuščias, nebanalus, ir pasakoja jis, giliai, įdomiai ir filosofiškai pasakoja, visų pirma apie lytis ir aktorystės meną.

Labai smagu, kad Claire Danes ir Billy Crudup pagaliau gavo savęs vertą filmą. Nors pačiame filme sakoma, kad "vaidmuo nepriklauso aktoriui", o "aktorius priklauso vaidmeniui". Taigi, filmas gavo savęs vertus aktorius. Abu talentingi, bet neišsišokantys, nors jau sukūrę nemažai vaidmenų. Nepatikėsit, bet jau senai laukiau kol ta mergaičiukė Claire (ją galėjom pamatyti dar per kažkokią televiziją prieš kažkiek metų rodytame seriale paaugliams "My So-Called Life") išeis į platesnius vandenis ir gaus progą suvaidinti kažką įdomesnio už John Connor draugę trečiajame "Termike". Labai plačių vandenų turbūt ir dabar nebus, nes garsiausiai varpais skambinantys festivaliai ciklinasi ant Sean Penn kančių, verksmingo klintystvudiško bokso, tolimųjų ir artimųjų rytų kino ir visų kitų madingų (ginkdie, dažnai neprastų) dalykų. O Billy Crudup yra toks keistokas bičas. Keistokas, nes atmeta jam neįdomius, bet pelningus vaidmenis. Užtenka mat jam babkių, nes įgarsina daug reklamų ir kartais "prasisuka" Broadway'juje. Ne visus filmus su juo mačiau, bet jo viliokliška šypsena "Scenos gražuolėje" įgauna įvairiausio ryškumo emocinės vaivorykštės atspalvius, o tai yra be galo žavinga. Net norisi ploti. Abiejų aktorių vaidyba daugiasluoksnė, jie labai chameleoniški. Ypač Crudup'as: jam tenka vaidinti aktorių, o aktoriai vaidina ne tik scenoje, bet ir realiame gyvenime, matome jo suvaidintas mimikas, net už teatro scenos ribų jo herojus gerbėjų prašymu persirengia savo personažais, čia jau triguba ar keturguba vaidyba (vaidina, kad vaidina, kad vaidina), o kur dar visos herojaus transformacijos, dvasinės kančios ir nušvitimai!...

Filmo režisierius Richard Eyre į kiną išlindo visai neseniai. Prieš tai labai sėkmingai dirbo teatre ir televizijoje. Kuo toliau, tuo labiau man pradeda patikti iš televizijos į kiną atėję diedukai: jie neišsišokėliai, jiems svarbiau žiūrovą prie ekrano prilipdyti, o ne visą užmanytą tekstą sugrūsti į filmą negalvojant apie jo trukmę, jiems dažnai būna pofik visi dideli "bum-bam" efektai (nes įpratę, kad pinigų tam neskirta), jiems rūpi veiksmas čia ir dabar. Filme "Scenos gražuolė" toks požiūris labai tinka. Būtent dėl jo, filmo režisūra tampa siužeto iliustracija! T.y. viskas rodoma paprastomis, gan "popsovomis" priemonėmis, nesimaivoma įspūdingais kameros pasažais (nors, kai reikia, operatoriaus darbas tampa pakankamai dinamiškas), spalvingais simboliais ar ilgesingais egzistencinio nerimo kupinais žvilgsniais į save. Čia viskas tikslu, paprasta, skoninga ir miela. (Muzikantai jums pasakys, kad tyliai groti sunkiau, negu trankiai – gal taip ir su kino režisūra?) Tokiu būdu susidaro įspūdis, kad filmo vairą laiko ne kažkas už kadro, o aktoriai, lygiai taip pat kaip vaizduojamame XVII a. teatre. Čia panašiai kaip filme "Memento" (Christopher Nolan, 2000) arba broliukų Coen'ų filme "Barton Fink" (1991) – juose taip pat pati filmo struktūra ir tėkmė iliustravo pasakojamus dalykus. Tik "Barton Fink" beveik visas buvo nuobodokas (kaip nuobodžios buvo jo pagr. herojaus godonės (mol toks užmanymas)), o "Scenos gražuolė" – labai gyvybingas, veržlus filmas, kaip ir spalvingas jo personažų gyvenimas. Filme personažai – teatro aktoriai – ant scenos tampa karaliais, vieninteliu rankos mostu valdančiais publiką, lygiai taip pat filmo aktoriai tampa filmo žiūrovų dėmesio karaliais (jei tik, aišku, žiūrovas sugeba sutelkti dėmesį, kažkodėl man atrodo, kad viduramžių teatro žiūrovai buvo atidesni, negu mūsų laikų popkorno rijikai).

Ir įvyksta filme štai kas: karalius (smagus Rupert Everett vaidmuo), tenkindamas meilužės kaprizą, leidžia moterims teatre vaidinti moteris ir uždraudžia vyrams vaidinti moteris. Tai sukelia tikrą revoliuciją teatro pasaulyje (nes iki tol aktoriai galėjo būti tik vyrai), bet svarbiausia, iškelia didžiules problemas garsiausiai Londono "scenos gražuolei" aktoriui Nedui Kynastonui. Mat jis nebegali vaidinti nei Ofelijos, nei Desdemonos, nei Kleopatros. Tačiau čia ne šiaip negalėjimas ar nesugebėjimas prisitaikyti – į šviesą išlenda sudėtingos filosofinės aktorystės meno, lyčių esmės, vaidybos principų, meno apskritai problemos, skirtingi įsivaizdavimai ir supratimai apie (beveik) amžinus klausimus: "kas iš tikrųjų yra vyras ir moteris?", "ką reiškia "vyriškai" arba "moteriškai"?", "kas yra gera vaidyba?", "kas yra menas?". Regzdami intrigėles filmo herojai grakščiai žongliruoja šiais klausimais ir prieina stulbinančių išvadų.

Check this out. Kynastonas teigia, kad jis sugeba vaidinti vyrus ir tai jam išeina labai realistiškai todėl, kad aktorius apsimeta, t.y. žiūrovas mato vyrą, atspindėtą moters veidrodyje, kuris savo ruožtu atsispindi vyro veidrodyje. Painu. Štai kiek aiškesnė formuluotė (tik prieš tai pasakau, kad čia įpainiotas biseksualumas – Kynastonas jaučiasi esąs moteris, įkalinta vyro kūne): vyras atrodo realiai tik todėl, kad žiūrovas mato jį kontraste su moterimi (kuria jaučiasi aktorius), jei pamatytume vyrą be moters (kurioje jis gyvena), jis visai neatrodytų vyrišku! Biseksualumą (filmo eigoje judantį tolyn nuo homoseksualumo link heteroseksualumo) galima lengvai atmesti ir palikti tik kontrasto principą. Atrodytų – paprasta: vyras yra vyriškas tiek, kiek kontrastuoja su moters moteriškumu. Bet čia viskas nesustoja. Jis pats beveik atmeta lytinės orientacijos aspektą ir teigia, kad būtent todėl vaidinti savo lytį yra neįdomu, kad tai ne menas, kad menas randasi tada, kai yra iššūkis, kai būtina visiškai transformuotis ir iš principo pasikeisti (čia iškart galvon lenda prisiminimai apie Bjork filme "Šokėja tamsoje" (Lars von Trier, 2000), kuri tiesiog įžūliai vaidina pati save).

Aha. Bet toliau aiškėja, kad Kynastonas, visą gyvenimą mokęsis vaidinti moteris, vyro vaidinti nebesugeba. Jis netenka didelės dalies savęs. Net meilužis (Ben Chaplin) jį palieka, nes jis nebėra nei Desdemona, nei Ofelija, nei Kleopatra. Jis tampa vaiduokliu, niekuo. Čia užrakintos mintys apie menininko ir meno santykius: menas gali būti ne tik menininko šeimininkas, bet ir jo gyvasties šaltinis. Iš menininko atėmus jo meną, tenka kurti savo nuosavą sielą, iš naujo...

Kalbėdamas apie lytis, filmas gilinasi į meno problematiką, ir atvirkščiai – kalbėdamas apie aktorystę, jis daug pasako apie vyrus ir moteris. Vyriškumas ir moteriškumas gali būti kiekviename. Kiekviename ir yra. Tik vyrais vadiname tuos, kurie turi daugiau vyriškumo, o moterimis tas, kurios turi daugiau moteriškumo. Šekspyro "visas pasaulis – tai scena, o visi mes - aktoriai" ir gimsta tada, kai susiduria moteris ir vyras, kai jie kalbasi ir flirtuoja, kai mylisi ir myli. Nes tada jie gali tapti bet kuo. (O įdomu, kas buvo turėta omenyje, kai homoseksualui, virstančiam heteroseksualu buvo pasakyta: "Vyras yra ne tai, kaip jis vaikšto ar kalba, o tai, ką jis daro", kas slepiasi po žodeliu "daro"?). Gerai, nenukrypkime.

Vaidinti yra aistra, aistra "keisti odą". Aktorius, vaidinantis vien moteris, teigia, kad vyrai negražūs, ir tai, ką jie daro, yra negražu, o moterys, ypač mirštančios moterys (!), viską daro gražiai. Kodėl? – Atsakymas keistas, bet jį taip pat sunku nuginčyti: todėl, kad vyrai žymiai daugiau jaučia! Jausmai sugadina efektą! Ten, kur atsiranda jausmas, išnyksta grožis. Ar bent tas grožis, kuris Kynastono įsivaizdavimu sukuria meną. Šis tekstas yra (man) liūdniausia filmo vieta ir paskutinė stotelė prieš įsibėgėjimą kulminacijai.

Ir kas įvyksta kulminacijoje? Ogi įvyksta tai, ką galime pamatyti teatre dabar. Vaidindami "Otelą" jie atsisakė rankų grąžymo ir pompastikos, o tiesiog įspūdingai priartino vaidybą prie realybės. (Tarp kitko, man susidarė įspūdis, kad ši scena kino aktoriams buvo viena lengvesnių). Aišku, ne tokiam diletantui kaip aš, spręsti ar būtent čia filmo autoriai norėjo pavaizduoti, kaip vyko teatro reformos, bet tai ne taip svarbu. Esmė ta, kad realumas ir improvizacija (nors pompastikos neatsisakoma, vis dėl to tai teatras, o ne kinas) atneša didžiulį publikos šoką ir susižavėjimą. Ar dabar reikėtų padaryti išvadas dėl to, ką reiškia "būti geru aktoriumi"? Gal... Bet greičiau tai reiškia tai, kad fortūna šypsosi tiems, kurie sugeba keistis. Ir į klausimą "kas tu esi dabar?" atsakymas "nežinau" nuskamba ne kaip problema, o kaip nušvitimas ir stiprybė.

Adutis

2005 m. geguļæ½ļæ½s mėn. 17 d.



Komentarai 




StWtmdEXK2 2015-12-22 08:12:11
Jei tai yra besivystanti prifjsoea gerai, bet tam yra vieta ir taisyklės, negi dabar visi iÅ”eisim ÄÆ gatves su savo profesijomis girti. Ar tai toks profesinės vietos supainiojimas bÅ«tų visiems priimtinas? Jei taip visi imtų, reikÅ”tųsi, nebÅ«tų vietos ant svieto. Tai riboja ir mÅ«sų pačių, kitų laisves. Kaip nenori,kad bÅ«tų ribojamos Tavo laisvės, Taip neribok kitų, neapskaičiuotais poelgiais. Kai duckface galvoj ir du pirŔčiukai to galima tikėtis. http://eezfqb.com [url=http://vijrmqvbh.com]vijrmqvbh[/url] [link=http://adslytr.com]adslytr[/link]



WiNajQ7Vc 2015-12-13 08:22:44
Tred Eilines orginalo nansmoees, ratai ant sniego prasisuka ir todel greitis 100km/h.. turbut su savo tarka nebuvo kontroles iŔsijunges ir nežino kad taip yra :D aŔ pvz su savo bmw vietoi stovedamas galiu filmuot spydika kuris 160 laužia Manau tuo žiedu skersa važiuodamas jis kaži ar 60km/h virŔijo taip kad patilet tau geriau, o del avarijos, gi pats i pusni ivažiavo, niekam jokiu nuostoliu nepadare tik kad pusni sugadino ir aiŔku savo auto :) taip kad nera prasmes kviest mentu nes jie nieko nebutu padare. Taip kad eik tu geriau toliau pri pc nfs loŔk



keke 2005-05-25 22:57:46
o kodel straipsnyje panaudoti tokie baisus zmoniu veidai?




Komentaras:


Autorius:  
--- --- ---
naujausi komentarai
--- --- ---



"Oskarai" 2006 (9585)

--- --- ---

Kung Fu klasika (2) (17)

--- --- ---

Praleistieji (Vol.5): Babusia (Lidia Bobrova, 2003) (16)

--- --- ---

"Kova su šešėliu" pasakų namelyje (40)

--- --- ---

"Vaško" aukos (13)

--- --- ---

Trys “Kino Pavasario' 05” filmai: diletanto įspūdžiai (13404)

--- --- ---

Jos didenybė komedija Pt.1. "Sėkmės džentelmenai". (11)

--- --- ---

Martin Scorsese 'AVIATOR' (2004) (9)

--- --- ---

Apie ką burzgia mano benzopjūklas? ("Texas Chain Saw Massacre" (1974) prisimenant) (16)

--- --- ---

SHOGUN ASSASSIN ! (10)

--- --- ---

Praleistieji (Vol.2): dievo ir velnio ženklai (8)

--- --- ---

Šiapus (17)

--- --- ---

Svetimi ir grobuonys (10254)

--- --- ---

Praleistieji (Vol.1) (13)

--- --- ---

Karaliaus ƃĀ¾vejo laimƃĀ« (6827)

--- --- ---

Turėjimo kultas ir daunloudų manjakai (68)

--- --- ---

SUBJ1 (3519)

--- --- ---

Maitvanagiškasis vojerizmas "Jaščike"! (35)

--- --- ---

Lietuviškas internetas apie kiną (II dalis) – Culture.lt (17)

--- --- ---

Lietuviškas internetas apie kiną (I dalis) (13)

--- --- ---

Praūžė Kanų festivalis arba Kaip tapti išieškoto skonio senberniu (4)

--- --- ---