Turėjimo kultas ir daunloudų manjakai
Per kažkurį kino festivalį, skambant puikiai kažkokio multiko titrų muzikai, išgirdau šalia sėdėjusio jauno žiūrovo aistringus žodžius draugei: "Noriu šitos dainos!". Anksčiau bohemščikai svajodavo pamatyti uždraustą stagnacinėje Lietuvoje, tolimo užsienio kapitalistinės laisvės išperėtą filmą, klausydavosi traškančio Liuksemburgo radijo su tikslu išgirsti sudievintus "bitlus". Pamatyti... Išgirsti... O dabartiniai meno vartotojai dažniausiai turi kitą uždavinį: Turėti! Ir ne tik meno. Vartotojų visuomenė tampa turėtojų visuomene.
(Trumpas nukrypimas: Pamirškite kliedesius apie tai, kad internetas - liga, kur jaunimas praleidžia bemieges naktis. Internetas tėra tik priemonė įvairiems dalykams daryti. Kaip lygintuvas, pašto vagonas, televizorius, bankas, popierius, kelio ženklas, rašalas ir t.t. Kažkas prie tos priemonės praleidžia begales laiko, pati priemonė dėl to nekalta, be to, tai kiekvieno asmeninis reikalas, kur jis nori savo laiką leisti. O jei kas labai "parinasi", kad internetas išstumia knygą, o kinas išstumia teatrą, o televizorius išstumia radiją, tai tiesiog gerkit daugiau arbatos ir "nesiparinkit". Na išstums, na mirs, ir ką? Ir kas atsitiks tada? Būtinai norit, kad jūsų vaikai būtų lygiai tokie pat, kaip jūs? Atsiribokit nuo didybės manijos. Vienžo ne apie tariamas paties interneto blogybes čia šnekėsiu. Vsio, grįžtu prie temos...)
Turėjimo kultas klęsti įvairiose srityse, ale interneto stebuklų dėka, labiausiai plinta būtent neapčiuopiamybių kaupimas, o gobsekiškos ir coliukės sužadėtinio kurmio savybės turi puikias sąlygas suvešėti bet kuriame iš mūsų. Anksčiau panašius žmones vadindavo kolekcionieriais. Dabar irgi turbūt taip pat vadina. Tik dabar beveik viską galima paversti į vienetukus ir nuliukus ir perkelti į konpiuterį. O ten telpa labai labai daug.

Paskaičiuokime: prieš kelias dienas aptvarkiau savo kompe turimas mp3 (taip pat ir mpc, ogg - viską, kas muzika) bylų sankaupas. Kokį ketvirtadalį viso turto ištryniau, nes supratau, kad niekada jo neklausysiu, likusius "įsikepiau" į DVD-R diskus. Išėjo 4 DVD-R'ai po 4,7Gb, iš viso apie 18Gb. Muzikinių bylų dydis labai skiriasi (kokybė nevienoda, dainų ilgis, etc.), tačiau sakykime, kad viena daina vidutiniškai užima apie 5Mb. Paskaičiavus ir stipriai suapvalinus į maženiąją pusę, gaunasi, kad per pusdienį pasidėjau į kolekciją apie 300 muzikinių albumų. Jei pirkčiau juos parduotuvėje - sumokėčiau, sakykim po 40 litų už kiekvieną, gaunasi viso 12 tūkstančių litų. DVD-R diskai man kainavo keliolika litų. Tūkstantį kartų mažiau. Vietos užima kelis šimtus kartų mažiau. (Kad neperku orginalių diskų, o naudojuosi vogta intelektualia nuosavybe, nesididžiuoju, tačiau tai atskira tema (meskit į mane akmenį - gal pataikysit)).
Kaip matome kolekcionavimo galimybės prieinamos ir neturtuoliams. Labiau nei prieinamos. Praktiškai guli padėtos ant stalo ir aistringai dejuoja: "paimk mane, paimk mane...". Kas turi internetą, tas ir ima.
Bet apetitas auga bevalgant, tokia jau žmogaus (o gal tik lietuvio?) natūra, kad jei duoda, reikia imti. Ne tiek, kiek reikia, o tiek, kiek duoda. O internetas duoda gausiai.

Tiesa, kad "parsipūsti" naudingų duomenų iš interneto, reikia šiek tiek laiko, taip pat šiek tiek įgūdžių, būtina žinoti reikiamas programas, arba turėti priėjimą prie reikiamų FTP serverių. Na, ir šiek tiek investicijų į kompiuterį, interneto ryšį ir laikmenas (visi trys vis dar pinga). Tačiau tokių įgūdžių imliam dvimpirmo amžiaus žmogui netrūksta. O kai pradeda sektis su daunloudais (parsisiuntimu iš interneto), atsiranda iliuzija, kad turime net išskirtinių gabumų ir taip pajaučiame savo vertę.
Duomenų kaupimo mąstai yra pasakiškai greiti dar ir dėl informacijos savybės žaibiškai daugintis (turbūt visi girdėjo informacijos pasidalinimo palyginimą su obuolio pasidalinimu). Na, o aptariamos temos pradžių pradžia buvo žaibiškas informacinių technologijų išvystimas bei paplitimas. Bet dabar pakalbėsime apie žmogiškąjį faktorių - tai, ką pavadinau "Daunloudų manjakais". Juos sąlyginai galima suskirstyti į 4 rūšis: žaidimų, programų, filmų ir muzikos daunloudų manjakai.
Aptarkime detaliau.
1. Žaidimų parsisiuntimo manjakai.
Prie jų ilgai neapsistosime. Dauguma tų, kurie siunčiasi žaidimus, juos ir žaidžia. O kadangi kompiuteriniai žaidimai užima nemažai laiko, pačiam jų sintimui to laiko nėra skiriama tiek daug. Pasirodo koks naujas žaidimas, parsisiunčia ir žaidžia. Na, gal dar atnaujinimus parsisiunčia, gal dar pažaidžia su draugais ir internete. Su šitais viskas tvarkoj. Žaidimų daunloudų manjakais tikslinga vadinti tik tuos, kurie siunčiasi žaidimus (būtinai naujausius!), pažaidžia truputį, meta šonan ir puola siųstis kitą. Vien tam, kad siųstis ir draugui pasigirt.
2. Programų parsisiuntimo manjakai.
Ooo!... Šitie išsiskiria tuo, kad jais gali tapti bet kuris. T.y. programų siuntimosi manjakizmo neriboja etniniai, socialiniai, politiniai, lytiniai ir kitokie aspektai, juo užsikrėsti gali bet kas.

Taip yra dėl to, kad ir programų esti įvairų įvairiausių: žodynai, piešimas, dizainas, mokymasis, pramogos, apskaita, užrašų knygutės, žadintuvai, sekliai, paieškos, muzikos, vaizdinių duomenų kūrimas/redagavimas, albumai, automatizavimo programos, programos, kuriančios kitas programas ir t.t. ir pan. Kiek gyvenimo sričių, tiek programų. Kiekviena programa dažnai išleidžiama naujomis versijomis ir dar turi atnaujinimus ir patobulinimus (pvz., Microsoft Office 2008 XPPro Service Pack 7). Kame čia pasireiškia manjakizmas? Ogi tame, kad programos turėtų būti naudojamos tada, kai yra poreikis jas naudoti, t.y. reikia susimodeliuoti savo pudeliui šukuoseną - parsisiunti pudelių šukuosenų modeliatorių "PudelHairPro 7.029" ir sukuri šukuoseną savo numylėtiniui. Daunloudų manjako gyvenime gi viskas apsiverčia: ne programos poreikis skatina siuntimąsi, o tiesiog tėra nesveikas poreikis siųstis, iš kurio gimsta kiti, menami poreikiai (juk reikia kažkur panaudoti naują programą). Taip ir gaunasi, kad siunčiama viskas iš eilės, o po to galvojama, kur tai panaudoti. Tas pats su programų atnaujinimais. Sakykim, programų siuntimosi manjakas turi Word 2000 ir naudoja jį kartą per mėnesį kažkokiems savo užrašams. Būtų viskas gerai, bet daug dažniau nei kartą per mėnesį jis bando parsisiųsti atnaujinimus, o vieną nuostabią dieną gauna Word 2004! Tada jis labai džiaugiasi ir krykštauja visiems sutiktiems gatvėje ir siūlo gautą naują programą draugams. Ir toliau tebenaudoja ją kartą per mėnesį porai eilučių parašyti.
Arba yra antivirusinė programa "Brazauskas Antivirus 7". Sėdi ji sau kompiuteryje ir saugo duomenis nuo virusų. Ir virusų nėra, kadangi ji laiku savo virusų duombazikę atsinaujina. Tačiau daunloudų manjakui neramu. Niežti pirščiukai. Jis ieško dieną, dvi, savaitę, mėnesį ir pagaliau randa "Brazauskas Antivirus 8.3 XP". Valio! Susiinstaliuoja ir džiaugiasi. Nes duomenys dabar apsaugoti. "Bet jie juk buvo apsaugoti ir prieš tai?"- nustebsite jūs. "Na, taip..." - atsakys manjakas, "bet šita nauja versija kokia tai geresnė, kaip tai kažkaip geriau gal apsaugos, saugiau..." Taip priemonės tampa tikslu, o turėjimas įprasmina pats save.
3.

Filmų parsisiuntimo manjakai.
"Matei Ridiko kronikas?" -"Ne, dar nerodo kino teatruose..." -"Aš irgi nemačiau, bet jau turiu kompe! Jaūti jėgą? Tą, kur dar tik reklamuoja, aš jau TURIU kompe!".
Filmų parsisiuntimas iš interneto labai geras ir naudingas dalykas, taip galima gauti filmų, kurių kitais būdais niekaip nerasi. Bet filmų siuntimosi manjakui svarbu ne geras, o naujas! Gi geriau žiūrėti nematytą šūdą, kurio ir kiti nematė, negu gerą filmą, kurį kažkas gal jau matė. Na gerai, filmus per kompą žiūri daug kas ir tai nėra blogai, kad ir kaip įkyriai pavieniai snobeliai zystų apie "kino mirtį" ar verkšlentų apie dramatiškas transformacijas iš 8mm į videokamerą, ir jaukios, kiną priartinančios prie žiūrovo kino salės vietos užleidimą distanciniam vaizdo grotuvo pulteliui. Tačiau manjakiško filmų daunloudintojo, kuris siunčiasi tik tam, kad atsisiųstų, dalia liūdna. Daug laiko jis praleidžia rūpindamasis filmų parsiuntimu, talpinimu, perrašymu, dažniausiai iš didelio noro būtinai viską pamatyti pirmam tenka žiūrėti prastos kokybės kopijas, o iš didelio noro girtis prieš draugus, tenka žiūrėti filmus, kurie visame mieste afišose reklamuojami - pasirinkimo galimybės ribojamos.
4. Muzikos parsisiuntimo manjakai.
Šie skiriasi nuo filmų siuntimosi manjakų. Visų pirma dėl to, kad muzika toks dalykas, kurio yra daug kartų daugiau. Bet koks garsas gali tapti muzika. Jį įrašyti ir platinti nesunku. Jei muzkos kūriniais laikysime dainas, o ne albumus, tai jų kasmetinis derlius pranoksta kino filmų derlių tūkstančiais kartų. Todėl dažniausiai tie, kas siunčiasi muziką, siunčiasi ne bet ką, dažniausiai muzikos daunlouderiai yra vadinamieji melomanai - besidomintys šiuo menu žmonės, sugebantys atskirti grūdus nuo b'Avarijos vaikinų. Vienas iš mano draugų - muzikos siuntimosi manjakiškuoju sindromu užsikrėtusysis neseniai taip išsidavė: paprašiau jo parsiųsti tam tikrą dainą, man bežiūrint į siuntimosi programos paieškos laukelį jis įrašė grupės pavadinimą, tuoj surado visą grupės diskografiją ir jau norėjo ją siųsti, tik aš jį sustabdžiau ir priminiau, kad man tereikia vienos dainos. Jis, berods ir pats savimi nusistebėjo. Štai koks klastingas turėjimo kultas. Nepakanka patikusio kąsnelio, godžios rankos griebia gabalą, kokį tik pajėgs aprėpti gerklė. Visų tų diskografijų siuntimąsis ir perklausymas nėra blogai, tik kad labai daug laiko sugaištama vien siuntimo administravimams, perrašymui į laikmenas, "geresnės kokybės" paieškoms (tik nereikia man kabinti makaronų, kad bitreitas toks jau svarbus ir kaip visi jūs jaučiate kokybės skirtumą - taip, 128kbps nuo 254 kbps ant geros aparatūros atskirti galima, tik jau ne 160kbps nuo 192kbps ant kompo kolonkių, nusipirktų už 75 litus).
Žmogus vienu metu gali sirgti keliomis siuntimosi manjakizmo rūšimis, arba (ypač sunkus atvejis) visomis iš karto. Tokius atskirsite iš patinusių paakių ir manjakiškai paklaikusio žvilgsnio.
Šiaip siuntimosi manjakai bei turėjimo kulto tarnai naudingi ir nepavojingi (išskyrus kai kuriuos programų daunloudinimo manjakiškumo pasireiškimo atvejus, kai parsisiunčiama nežinia kas, nuolat norima išbandyti "kuo naujesnį" "kuo geresnį" produktą ir taip kartais prisikviečiama virusiukų arba "užlenkiamas" kompas).
Daunloudų manjakų teikiamomis draugiškomis paslaugomis dažnai ir sėkmingai naudojuosi. Ko gero ir pats esu turėjimo kulto šiek tiek parklupdytas. Bet aš kovoju su juo! Reiktų suburti anoniminių daunloudų manjakų klubą: "Laba diena. Mano vardas Adutis. Aš turėjimo kulto vergas. Bet aš jau 5 dienas nebuvau pasileidęs eMulės! Valio!"
Žiūrėkit, nepapulkit ir jūs į bergždžio turėjimo spąstus, nes ilgianiui galit pasiklysti turimose kolekcijose ir netyčia tapti nelaimingais.
Adutis.
2004 m. rugsļæ½jo mėn. 29 d.