:apie mus
------------------
:apie senbernius
:spaudoje
:folklioras
------------------
:senbernių kinas
:klausk Burzumo
:politika
:senbernių muzika
:žmogus ir sveikata
:marazmai
:senberniška ezoterika
:kelionės
------------------
:diskusijos



Pirtis Vilniaus centre
Design.Capital
Travels in Asia


filmų paieška  
a b c d e f g h i j k l m n o p q r s t u v w x y z

Naujausi   0 1 2 3 4 5 6 7 8 9    Šūdai  Pusė velnio  Zašibys





Praleistieji (Vol.2): dievo ir velnio ženklai

Šie du filmai, apie kuriuos taip pat mažai kalbėta, nėra nei šedevrai, nei novatoriški, jie, ko gero, nepakeis jūsų ar pasaulio. Bet jie gražūs, protingi ir įdomūs. (Kaip jūs ir aš).

The Reckoning (Atpildas)
2004, rež.Paul McGuigan, D.Britanija/Ispanija


Siužetas (kad po to neklausinėtumėt "apie ką filmas"): 1380 metai, Anglija. Jaunas kunigas (Paul Bettany) susigundo "padaryti" gražią parapijietę, juos užtinka jos vyras, kunigui tenka bėgti ir slapstytis, jis "prisitrina" prie keliaujančių aktorių. Aktorių trupė, vadovaujama nekvailo "master actor" (Willem Defoe), patenka į miestelį, valdomą normanų barono, kuriame tuoj tuoj už berniuko žmogžudystę miestelėnai pakars kurčnebylę. Viduramžiškas detektyvas ir viduramžiškas trileris.

O dabar apie tai, kodėl šis filmas vertas tiekos dėmesio.
Škotas režisierius Paul McGuigan – tikras chameleonas nagrinėjamų temų įvairove. Pažįstame jį visai neblogai, visi jo filmai labai skirtingi, nors braižą sunku su kuo nors sumaišyti: "Acid House" (1998) buvo Boyle‘o "Traukinių žymėjimo" "pusbrolis", pagal to paties Welsho psichodelinius narkomaniškus pasakojimus gvildenantis ir besišaipantis iš aštuoniasdešimtųjų jaunų škotų bejėgiškumo renkantis gyvenimo kelius, "Gangster Nr.1" (2000) šauniai ir su "bajeriu" pažvelgė į gangsterio potraukį ne prie valdžios, o prie prabangos ir stiliaus, o va "Reckoning" visai be "bajerio" kalba apie viduramžiškas tamsybes. Bet visuose McGuigano filmuose kartojasi veik tas pats polinkis į vaizdo klipiškumą (staigūs veidų, žvilgsnių, detalių priartinimai, to paties veiksmo sugreitėjimai ir vėl sulėtinimai, "ištampyti", panoraminiai kadrai, trumpi peršokimai laike, atskirų kadrų grožis ir blizgesys). Filme "Reckoning" taip pat yra šių ir panašių vaizdinių "fintų", tik, kaip bebūtų keista, ir dramai apie viduramžius jie nesutrukdo (tiesa, čia jų visai nedaug).

Pagrindiniai filmo veikiantieji asmenys – aktoriai. Šiuo požiūriu labai taikliai parinktos dvi pagrindinės filmo žvaigždės – Paul Bettany ir William Defoe. Britas Bettany, spėjęs užsirekomenduoti Weiro, von Triero, Howardo filmuose, kilęs iš jau kelias kartas teatro aktorystės tradicijas tęsiančios šeimos, ir kino veteranas amerikietis Defoe, sukūręs jau virš 50 vaidmenų kine (tarp jų ir Jėzaus vaidmenį skandalingame Scorcezės "Paskutiniame Kristaus gundyme"), prieš tapdamas kino žvaigžde išbandė savo persikūnijimo sugebėjimus turbūt visose įmanomuose žanruose pradedant vaikų teatru ir baigiant avangardiniu teatru – tokia porelė filme, bandančiame atkurti viduramžiško teatro aplinką, žiūrisi linksmai ir įtikinamai. Juolab, kad į filmą "Reckoning" dūšią įdėjo krūvas apdovanojimų ir nominacijų turinti kompozitorių, grimuotojų, kostiumų dizainierių komanda. Aplinka sukurta jei ne autentiškai (nesu istorikas), tai bent spalvingai.

Be abejo, neilgas B.Unsworth kūrinys "Morality Play", pagal kurį kurtas "Reckoning", neprilygsta U.Eco (tarp kitko, garsaus ženklų mokslo – semiotikos – šviesulio) opusui "Rožės vardas", bet su pastaraja istorija ir ypač su to paties pavadinimo filmu ("Name of Rose", 1986, rež. Jean-Jacques Annaud) "Reckoning" turi nemažai sąsajų. Panašiai (aišku, ne taip išsamiai) bažnyčios tarnas gvildena filosofinius ir moralinius vidinius konfliktus, panašiai filmas ir baigiasi: naktį aukštai liepsnoja pilis, o pagrindiniai herojai išeina klajoti toliau, gal nelaimėję, ar laimėję ne happyendiška visuotina pergale, tačiau tvirti ir pasiryžę siekti idealų – net jei jie dar vis ieškomi.

Kino aktoriai vaidina teatro aktorius, kurie savo ruožtu vaidina misterijas, bet paveikti nenumaldomo ir kilnaus noro keisti pasaulį (arba tiesiog padaryti kažką svarbaus) biblijines istorijas pakeičia realiu pasakojimu – nusprendžia suvaidinti miesteliui aktualią žmogžudystės istoriją, kuri už kelių dienų turi "išsirišti" nuteistosios egzekucija. Drąsus, net įžūlus poelgis – pasakoti ne dievo tiesas, o patiems pretenduoti į tiesos "balsą". Suvaidinta istorija atrodo visai kitaip, nei papasakota: atsiskleidžia daug ką keičiančios detalės – neveltui ir šiais laikais teisėsaugos organai vykdo ne tik apklausas, bet ir nusikaltimo inscenizacijas. Taigi, filmas kalba apie inscenizacijos, aktorystės, meno, vaizduotės galią bei spinduliuoja meile teatrui, tačiau dar labiau čia pabrėžiama ženklų ir reikšmių svarba – tai, kas mūsų laikais jau net turi nuosavus mokslus – semiotiką ir semantiką: nuskutami plaukai ženklina kunigo kunigystės pabaigą, kryžius – tikėjimą, kurčnebylė pateikia ištisą seriją ženklų, bandydama susikalbėti su aktoriais, kurie domisi vaidinamos istorijos paslaptimis, aktoriai bando tapti proto balso ženklais, o jų vaidinimai – tiesos ženklais. Ką ženklina pats filmas? Gal ženklų pasaulio svarbą? Juk neveltui paskutine filmo fraze teatralai ryžtingai deklaruoja: "Kraukite vežimą – keliaujame į kitą miestą – atlikti mūsų NAUJO vaidinimo...". Žinant, kad karaliaus atstovai norėjo visą įsiplieskusį miestelyje skandalą užslaptinti, šios paskutinės frazės taip pat deklaruoja tai, kas ypač dažnai aptariama ir mūsų laikais – žodžio laisvę.


Session 9 (Devintas seansas)
2001, rež. Brad Anderson, JAV


Siužetas (tinginiams, kurie negali susirast to paties krūvoje kitų interneto vietų): darbininkų komanda apsiima per rekordiškai trumpą laiką (savaitę) sutvarkyti didžiulį apleistą pastatą, kuriame prieš kelis dešimtmečius sėkmingai veikė gydykla įvairaus plauko psichams. Darbų eigoje jiems iškyla vis daugiau problemų, o pastatas berods pradeda atsiminti savo spalvingą (šiurpiaja prasme) praeitį. Psichologinis siaubiakas.

O dabar apie tai, kuo šis filmas mane taip sužavėjo.
Pirmas (gal ir svarbiausias) dalykas, kurį turiu pasakyti apie šį filmą: jis gasdina. Šiais laikais kuriama nemažai siaubo filmų, tačiau dauguma jų geriausiu atveju priverčia mirktelėti tose vietose, kur po ilgos tylos visu smarkumu kala koks garso efektas ir išnyra kokia baidyklė. Ir jokio išgasčio. Todėl pats žanro pavadinimas netenka prasmės. Net tie geri siaubo filmai, kuriuos žiūrėti įdomu, kurie palieka įspūdį, kurie mąsto ir kalba, nebegasdina. O va "Session 9" įrodo, kad vis dėl to ne mes pasikeitėme, išaugome ar "sugedome", ne žanras "išsisėmė", o tiesiog mažiau talentingų kino gasdintojų randasi. Bet gi kas moka, tas įbaugina kaip reikiant!

B.Andersono filme nuotaiką kuria jau pati filmo situacija: didžiulis apleistas pastatas, kuriame kadaise tupėjo visi didžiausi Amerikos kuoktelėjusieji – net jei tai būtų tiesiog pastatas, vienam jame vaikščioti būtų baugoka. Yra kažkas keisto uždarose erdvėse, kuriose kadaise buvo pilna žmonių, o dabar jų nėra, kažkodėl ten vis atrodo, kad kažkas žiūri į nugarą. Pirmykščiai žmonės bijojo tamsos, vėliau "susidraugavo" su gamta, animistiniai, pagoniški tikėjimai padėjo darniai sugyventi su laukinėmis baisybėmis, o va su dirbtine aplinka kažkaip vis nerandame bendros kalbos. Tikrai mieliau praleisčiau naktį vienas miške prie laužo, negu naktį vienas miške stovinčiame dideliame pastate (sakykim, irgi prie laužo). Net nežinau kodėl. Tai va ta didžiulė psichuškė filme "Session 9" yra būtent tokia ir dar baisesnė. Įtampą truputį pakelia įterpta istorijėlė apie vieną iš buvusių klinikos pacienčių, kuriai pritaikė kažkokią ypatingą ir naują psichoterapijos formą, atskleidžiančią įvykius, kuriuos dėl kraupumo paciento sąmonė atmintyje užblokuoja – taip paaiškėjo, kad ta pacientė vaikystėje patirdavo tokius "nuotykius": kelis kartus per savaitę ją prievartaudavo tėvas, bet ne šiaip prievartaudavo, o ateidavo į kambarį apsirengęs juodais rūbais, nuvešdavo ją miškan, ten laukdavo mama ir seneliai (taip pat juodais drabužiais), jie ten rengdavo orgijas, atsigabendavo kūdikių, tėvas išpjaustinėdavo jiems širdis akmeniniu peiliu, mama valgydavo kūdikio mėsytę, o močiutė su dieduku gerdavo kūdikio kraują, po to diedukas ir tėvas prievartaudavo dukrą, jai tekdavo ne kartą darytis abortus, ji po to matė, kaip šeima virdavo jos pačios negimusius vaikus ir t.t. O po to išaiškėjo, kad visa tai išgalvota. Bet apie šią istoriją užsimenama tik tarp kitko, filmas gasdina visai kitkuo ir kitokiais metodais. Tiesiog pastatas, sudarantis pagrindinę filmo ašį, turi išties spalvingą istoriją. Na, ir po to, prasideda "linksmybės". Kai žiūrėjau filmą pirmąkart, vienoje filmo vietoje norėjau, kad šalia būtų antklodė, po kuria galėčiau pasislėpti. Tikrai! O juk filme nėra nei monstrų, nei kraujų (beveik), nei apčiuopiamesnio konflikto...

Yra tik keli atskiri, bet susiję, iš pirmo žvilgsnio nepavojingi filmo pasakojimo "varikliukai": darbininkų tarpusavio konfliktėliai, vieno iš darbininkų rastuose garso įrašuose po truputį vis paklausomi buvusios pacientės – susiketurgubinusios asmenybės pokalbiai su gydytoju, ir po to, prasidedantys keisti įvykiai. Įdomu tai, kad filmas, atrodo, krypstantis į mistiką, iš principo neturi savyje fantastikos ar nepaaiškinamų dalykų, jei "neskaičiuosime" to, kiek mažai tepaaiškinta yra beprotybė ar apsėdimai. Toks "žaidimas", kai žiūrovas nežino, ar jam rodomi dalykai yra kažkieno "gliukai", ar vaiduokliai, ar gyvi žmonės, ir stebina, ir domina, ir dar labiau baugina. Įvykius stebime tai vieno, tai kito personažo akimis, o kartais tiesiog iš šono (o gal "nežinomo" personažo akimis?). Aktoriai David Caruso ir Stephen Gevedon, kuriuos turbūt geriau žinome iš televizijos serialų, puikiai susitvarko su užduotimi, gražuolių kino "žvaigždžių" nebuvimas šiame filme gal net ir privalumas – bežiūrint mažiau kas primena, kad tai tik filmas.

Įdomu ir tai, kad didesnioji dalis pasakojamo vystosi dieną, lauke šviečiant saulei, nėra čia nei pilnaties, nei aptemusio dangaus, nei vėjo blaškomų miško medžių ar panašiai. Aplink saulėta ir ramu, pastato viduje – blogiausiu atveju nešvaru ar prišikta, kur gi tada baisu? Žmonėse, be abejo, žmonėse. Kurgi daugiau gali slypėti visi siaubai? Tiesa, su tamsa "sužaista" ypač sėkmingai sukuriant kelias ypač baisias filmo vietas.

Taip, gasdina Bradas Andersonas neskubėdamas, bet įspūdingai. Bet filme "Session 9" gasdinimas nėra vien dėl gasdinimo, kitaip išsireiškiant, filmas "netuščias". Pradžioje iš užuominų, o vėliau ir "tiesiai šviesiai" sužinome apie asmenines personažų nelaimes ir dramas, apie tuštumą, kurią sukelia mylimo žmogaus praradimas ar nesusiklostę santykiai, net jei tas žmogus vis dar ranka pasiekiamas. Ta tuštuma, kartais užpildanti herojų akis, "susidainuoja" su apleistojo pastato tuštuma, susidainuoja į kraupią ariją ir artėja prie kulminacijos.

Pirmoji kylanti asociacija su kitais kino kūriniais, aišku, yra Kingo/Kubriko "Švytėjimas", kuriame panašiai didžiulis pastatas gyvuose vienišuose žmonėse reinkarnuodavo savo senus vaiduoklius, nors filme "Session 9" viskas kitaip, čia nėra mistinio išprotėjimo, filmo finalas daugmaž išaiškina ir sustato į vietas priežastis ir įvykių eigą, o praeities vaiduokliai tarnauja daugiau kaip iliustracija dabarties – net "tikroviškesniems" – žmogaus sielos vaiduokliams. Nors niekas tiksliai gal niekada nenustatys, iki kokio lygio beprotystės demonas yra "realus" ar "antgamtiškas" reiškinys...

Pirmame aptariamame filme "Reckoning" gyvas blogio įsikūnijimas herojams "paaiškina" savo šaknis ir kilmę – tuštybė, abejingumas, susvetimėjimas, beprasmybė, išdidumas: "Kodėl aš tai padariau? – Nes norėjau! Ir galėjau!”. O B.Andersono filme blogio įsikūnijimo įrašytas balsas (slapčiausia ir stipriausia iš keturių susiketurgubinusios asmenybės pusių) "paaiškina" ir priežastį, ir savo dabartinį statusą: "Kodėl tai padarei, Saimonai? – Nes Meri man LEIDO tai padaryti. Ir taip būna visada. – O kur tu gyveni, Saimonai? – Aš gyvenu silpnuose ir nelaiminguose."

Adutis


(Kiti praleisti ir nepraleisti.)

2004 m. gruodļæ½io mėn. 09 d.



Komentarai 




bebe 2009-04-28 15:00:43
durni filmai ir tiek. sutinkat su manim



grad 2005-04-11 18:44:51
"9 seansas" mano nuomone vienas geriausiu pastaruoju metu pasirodziusiu siaubo filmu, imponavo spalvomis [finalinese scenose] ir sakykim kiek keistoka atomazga.



Vitaliux 2005-02-05 15:34:57
Na ka kure Session9, turejo gerokai paprakaituoti del aplinkos montavimo ir dekoraciju. Tokiu bedvasiu vietu manau nedaug kur galima rast:speju panashiai turetu atrodyti pragaras..



may 2005-01-24 04:55:46
Shining ir Session 9 galima sakyti, kad irgi pusbroliai. Pastatų paveika žmogui. Pastarojo deja kol kas nepažiūrėjau (tiksliau pažiūrėjau miegodamas :)



Meškiukas 2004-12-28 21:10:44
Atpilde truputėlį užknisa tas artistų ir apskritai paprastų viduramžių gyventojų padėties dramatizavimas...taigi visiems ir taip aišku, kad paprastas žmogus visada buvo ir liks tik sabaka...



Adutė 2004-12-23 17:23:46
Tą aš irgi pasižiūrėti užsimaniau.
O Session 9 jau mačiau - geras!



Baisonėlis 2004-12-09 10:13:20
nu vat apie Viduramžius tai tikrai reiks pažiūrėti, ypač jei metras Adutis lygina jį su Rožės vardu :)




Komentaras:


Autorius:  
--- --- ---
naujausi komentarai
--- --- ---



"Oskarai" 2006 (9585)

--- --- ---

Kung Fu klasika (2) (17)

--- --- ---

Praleistieji (Vol.5): Babusia (Lidia Bobrova, 2003) (16)

--- --- ---

"Kova su šešėliu" pasakų namelyje (40)

--- --- ---

Praleistieji (Vol.3): lytys ir aktoriai ("Stage Beauty", (Richard Eyre, 2004)) (5)

--- --- ---

"Vaško" aukos (13)

--- --- ---

Trys “Kino Pavasario' 05” filmai: diletanto įspūdžiai (13404)

--- --- ---

Jos didenybė komedija Pt.1. "Sėkmės džentelmenai". (11)

--- --- ---

Martin Scorsese 'AVIATOR' (2004) (9)

--- --- ---

Apie ką burzgia mano benzopjūklas? ("Texas Chain Saw Massacre" (1974) prisimenant) (16)

--- --- ---

SHOGUN ASSASSIN ! (10)

--- --- ---

Šiapus (17)

--- --- ---

Svetimi ir grobuonys (10254)

--- --- ---

Praleistieji (Vol.1) (13)

--- --- ---

Karaliaus ƃĀ¾vejo laimƃĀ« (6827)

--- --- ---

Turėjimo kultas ir daunloudų manjakai (68)

--- --- ---

SUBJ1 (3519)

--- --- ---

Maitvanagiškasis vojerizmas "Jaščike"! (35)

--- --- ---

Lietuviškas internetas apie kiną (II dalis) – Culture.lt (17)

--- --- ---

Lietuviškas internetas apie kiną (I dalis) (13)

--- --- ---

Praūžė Kanų festivalis arba Kaip tapti išieškoto skonio senberniu (4)

--- --- ---