:apie mus
------------------
:apie senbernius
:spaudoje
:folklioras
------------------
:senbernių kinas
:klausk Burzumo
:politika
:senbernių muzika
:žmogus ir sveikata
:marazmai
:senberniška ezoterika
:kelionės
------------------
:diskusijos



Pirtis Vilniaus centre
Design.Capital
Travels in Asia


:senbernių muzika kas čia per rubrika?

S. Kilimandžaras
Į atostogas reikia eiti ne pavargusiai išvelkant kojas už ofiso durų, bet džiugiai krykštaujant, mostaguojant rankomis ir kaišant liežuvį dirbti pasiliekantiems kolegoms. Iš pradžių tai gali būti sunku padaryti, akyse dėl išsekimo ir karščio plūduriuojant įvairaus dydžio ratilams ir besilydant smegeninei, tačiau ši recenzija kaip tik ir yra tam, kad jus nuo to išgelbėtų.




Pagaliau pirmyn į atostogas – THE BRAVERY / HOT HOT HEAT / GO-BETWEENS / STEPHEN MALKMUS / ANDREW BIRD

THE BRAVERY - “THE BRAVERY” '2005

* * * ½

Dabar jau galima sakyti drąsiai – po šių vaikinų ir “The Killers” darbų new age'o gaivinti nebereikia: viskas, kas turėjo būti prisiminta, nuimta, pergromuluota, ir vėl paleista į muzikinės rinkos paviršių, jau padaryta. Klausant “The Bravery” debiuto su gražiu paukščiu ant viršelio man kilo tokios emocijos – iš pradžių norėjau jiems duoti 4,5 žvaigždutes, vėliau 4; 3,5; 2,5; kol galų gale apsistojau ties tuo, ties kuo ir apsistojau.

“The Bravery” startuoja energingai, gaiviai ir grakščiai su “The Honest Mistake”, tačiau jau antrą kartą klausant albumą avietinį džiugios šokių muzikos skonį kaip reikiant užgožia banalūs chaltūros ir “kažkur jau girdėta” ingredientai. Kaip kitaip pavadinti tokį trijų akordų balastą kaip “Fearless” ir “Swollen Summer”? Dar keli beveidžiai kūriniai – ir nuo sutriuškinimo drąsuolius išgelbsti tik jau minėtas “The Honest Mistake”, “Unconditional” bei “Give In”.

Užskaitome “The Bravery” kaip nepretenzingą vėsų foną vasaros karštyje – ir tada argi galima ant jų pykti?

http://www.thebravery.com/


























HOT HOT HEAT - “ELEVATOR” '2005

* * *

Heh, “The Bravery” kolegos ir gerąja, ir blogąja prasme. Stilistika – minkštas, prieš nieką nesiruošiantis protestuoti ir įžeidinėti Anglijos karalienių pop-pankrokas, pabarstytas klavišais fone, tinkamas visoms nerūpestingoms progoms. Albumas toks pats, kaip ir važiavimas liftu – malonus zyzimas ausyse, išlipi, durys užsidaro ir pamiršti šį veiksmą iki kito karto. “Hot Hot Heat” beveik kiekvienoje savo dainoje užmeta kabliuką, tačiau dažniausiai jis arba per mažas, arba tiesiog ištraukiamas per greitai, kad užkabintų didesnę dėmesio dalį. Tai greičiau ne albumas, o jo demo versija ir išties, kaip dainuoja jie patys - consistently inconsistent.

Išrišimą “Hot Hot Heat” gauna tik už “Pickin' It Up” ir “Island of the Honest Man”.

GO-BETWEENS - “OCEANS APART” '2005

* *

Pailsėkime. Jei prieš tai paminėtas dvi grupes visiškai pagrįstai būtų galima apkaltinti nuoširdumo stoka, tai to nebūtų galima pasakyti apie naujausią australų “Go-Betweens” darbą. Jis yra nuoširdus, bet tai ir viskas, ką teigiamo aš jame sugebėjau įžvelgti.

Sugebėjau išklausyti net porą kartų tik dėl to, kad niekaip neradau paaiškinimo, kodėl “Oceans Apart” buvo pakankamai gerai įvertintas tiek užsienyje, tiek kai kur Lietuvoje. Nuobodi, neišraiškinga, “muilina” muzika, vietomis primenanti kokį senovinį “Sonic Youth” hitą (žr. “Here Comes The City”), vietomis – tikrai žymiai žavesnį šių metų “The Decemberists” darbą “Picaresque” (ha, palyginkite “Go-Betweens” dainą “Boundary Rider” ir gruodininkų variantą “The Engine Driver”:)

Paslepiu šį albumą iki rugsėjo, o dar geriau – iki lapkričio.


STEPHEN MALKMUS - “FACE THE TRUTH” ' 2005

* * * *

Oi kaip nekantriai laukiau šito albumo! Manau, laukė ir visi tie, kurie 90-ųjų pradžioje aklai neįtikėjo į “Nirvana”, bet sekė ir kitą, kreivais posūkiais masinančią amerikietiško indie kryptį, kurios lyderiais tuo metu buvo “The Pavement”. Asmeniškai aš niekada “The Pavement” nelaikiau amerikiečiais, nes jie skambėjo kaip sušiktai gera britų grupė, o humanitaro Stephen Malkmus tekstai spinduliavo sunkiai pralenkiamą, neretai kaip reikiant pakrypusią (vėlgi britišką!) ironiją ir sarkazmą: After the glow, the scene, the stage, the set/ Talk becomes slow but there’s one thing I’ll never forget:/ Hey, you gotta pay your dues before you pay the rent (“Range Life”).

Taigi, kiek vėliau po pirmos dovanos – dvigubos 2004-ųjų pabaigoje išleistos “The Pavement” kompiliacijos “Crooked Rain, Crooked Rain: L.A. Desert Origins”, turime ir solinį grupės ex-lyderio albumą “Face The Truth”.

“The Pavement” niekada nebuvo lengvai virškinami, ypač kai užsižaisdavo disonansais, aidais, vos ne garaže įrašytais garsais ir kitomis indie judėjimo “nuodėmėmis”. Tačiau priėmus jų žaidimo taisykles, tiek galvos, tiek nugaros smegenys eidavo pagaugais nuo malonumo.

Stephenas net nemano jo atiminėti – nors tiesą pasakius, dainų, kurias taip jau labai labai būtų galima palaikyti 1:1 “The Pavement” kūriniais radau vos kelias - “Post-Paint Boy”, “Mama” ir gal dar “Malediction”. O toliau – didesni ar mažesni siurprizai: klasikinės psichodelikos pritvinkęs “It Kills” (Kas čia šiais metais su ta psichodelika? Iš pakampių lenda visokie “Dungen”, “Dead Meadow”, “Sleater-Kinney”, turbūt nuo karščio kraujyje išsiskiria daugiau LSD negu paprastai), jau senatviška ramybe alsuojantis, bet vis tiek mielas “Freeze The Saints”, beck'iškas ir iš konteksto krentantis, bet kartu velniop nusitempiantis ir klausytoją “Kindling For The Master”, ir jau pats pats kiečiausias, ant pentatonikos besivažinėjantis “Baby Cmon”.

Galbūt ne iš pirmo karto, ne iš antro, bet Stepukas yra šventė. O kolegos senberniai man dar sufleruoja, kad neseniai pasirodė ir “Pavement” gitaristo solinis darbas. Kaip diena, taip pramoga!

ANDREW BIRD - “THE MYSTERIOUS PRODUCTION OF EGGS” '2005

* * * * *

Taip jau yra sutvarkyta gyvenime, kad žymiai lengviau aprašyti vidutinybes, negu pirmapradį kūrybos grožį ir džiaugsmą mums dovanojančius autorius, bijant juos ir jų kūrinius sužeisti negrabiai parinktomis žodžių konstrukcijomis. Tokiais atvejais saugiausia pradėti nuo svetimų minčių: taigi štai: Music for the ages that demands to be heard(Pitchfork).

Naujaisiais laikais tikri bardai gimsta ypatingai retai, galbūt dėl to, kad vis didėjančiu greičiu plūstantis ir save patį kažkodėl triukšmingai mėginantis praryti pasaulis jiems nepalieka erdvės. Atrodo, dar palyginti nesenai Simon & Garfunkel pasakojo apie garsą tyloje, o Dylanas jiems atitarė apie vėjyje plevenančius atsakymus, tačiau atsakymų, panašu, niekas nemėgsta ieškoti. Svarbiausia yra skubėti.

Todėl Andrew Bird čia tam, kad pasodintų mus viduryje pievos ir išmokytų klausyti, kaip viskas yra. Įtaigus balsas, romansams tinkamos, atrodytų prieš šimtmečius uždulkėję akustinės gitaros dermės, į kurias lyg girliandos į kalėdinę eglę įsipina melodingi smuikų pasažai ir švilpiniavimai, kažin kada į praeitį nugarmėjusios muzikinės epochos maišosi su dabartimi, bet atrodo, kad pasaulis gimė tik vakar, ir žinią apie savo egzistavimą patikėjo pranešti “The Mysterious Production of Eggs” kūrėjui.

Sulig kiekviena pirmo “Matricos” laikų bardo daina kūno lieka vis mažiau - “Sovay” sustabdo širdį, “A Nervous Tic Motion of the Head to the Left” išplėšia sielą, o “Fake Pallindromes” nukerta galvą. Ir po to skubėti nebereikia, belieka klausytis.

http://www.bowloffire.com/


Šia lyriška gaida... arba šiaip bet kuria kita gaida aš baigiu sezono darbus muzikiniame fronte ir pasiimu užsipelnytų atostogų. Pasigarsinkite “Bravery”, klausykite ir būkite išgirsti, bei išeidami į vasarą nepamirškite pratrinti pornūškių ir palinkėjimų šefui savo darbiniuose kompuose.

Sinciaraliai jūsų,

Sniegynas Kilimandžaras

2005 m. liepos m?n. 12 d.



Komentarai 




Kilimandzaras 2005-07-19 11:48:05
Na jo, autorius klauso ir kitokiu albumu.

Labai issamus tavo pageidavimas Juste, vienok:)



Juste 2005-07-19 11:29:53
O gal kokiu nors kitokiu albumu autorius klauso ir recenzijas galetu parashyti>



Kilimandzaras 2005-07-16 16:21:20
Legionai, negaivinsiu senos diskusijos Pavement'u "angliskumo" cia tiesiog dedu citata is allmusic.com, is kurios matyti kad kaip ir abu esam teisus:

Before long, the group's aesthetics — a combination of elliptic, cryptic underground American rock, unrepentant Anglophilia, a fondness for white noise, off-kilter arrangements and winding melodies, songs that frequently had shifting titles, and literate, clever lyrics — were imitated by underground bands through America and Britain.

Tu geriau primink man, kaip vadinasi tas kito Pavemento solinis darbas.



Legionas 2005-07-13 17:23:14
Pavementai - ne amerikoniskai skamba?! Nieko sau. Man Malkmusas yra amerikonisko indieroko etalonas i britiska roka nepanashus ne kiek.



Gediminas 2005-07-13 12:46:24
kas chia per dyvas o.O



Kunakas 2005-07-13 07:23:58
Va va va
THE BRAVERY - “THE BRAVERY” '2005
ishtiesu susidaro ispudis, kad kazhkur viskas girdeta... zhodzhiu nieko naujo ash tame albume neishgirdau... bet klausosi visai neblogai ;)




Komentaras:


Autorius:  
--- --- ---
naujausi komentarai
--- --- ---



Euro (melo)drama – mitai ir faktai (11)

--- --- ---

KĄ DARYTI? (12)

--- --- ---

Muilo burbulai ir seni krienai (33)

--- --- ---

Mėsos turgūs Europoje – Briuselis ir Londonas (17)

--- --- ---

Iššūkiai senbernių gyvenime. II dalis. (57)

--- --- ---

Patarimai dėl elgesio su gerule (44)

--- --- ---

Back on line– BLOC PARTY / TOM WAITS / ARCADE FIRE / ANDREW BIRD (10)

--- --- ---

KILLERS/ DECEMBERISTS/ ELECTRIC SIX/ BECK/ BADLY DRAWN BOY/ TV ON THE RADIO (16)

--- --- ---

SONIC YOUTH/RED HOT CHILLI PEPPERS/WOLFMOTHER ir kiti herojai. (5)

--- --- ---

Judėjimas, žmogiškoji prigimtis ir lašiniai (32)

--- --- ---

Karas prieš narkotikus (191)

--- --- ---

Maistas ir virškinimo problemos (14)

--- --- ---

"Oskarai" 2006 (1607)

--- --- ---

Kung Fu klasika (2) (16)

--- --- ---

Praleistieji (Vol.5): Babusia (Lidia Bobrova, 2003) (15)

--- --- ---

Ar Mėnulis jau gyvenamas? (41)

--- --- ---

Už sovietinę penkiakampę - milijonas litų (38)

--- --- ---

Jie bijo… (13)

--- --- ---