Kas nors prikelkit Fredį Merkurį – jis turi užversti grupę “The Darkness”

Kai kada suranda. Ir tada mes turime tokias grupes kaip “The Darkness”, kurios be abejo tampa geriausiomis naujomis metų grupėmis Britanijoje.
Jie gražūs, gašlūs, jų plaukai žino koks šampūnas yra geriausias, iš aptemptų triko kyšo plaukuotos krūtinės, ariergarde jie turi cukrinį disco style logo, o priekinėje linijoje blaškosi naujasis Fredis. “Jie mane privertė tai daryti, aš žiūrėjau “Queen” koncertų įrašus po 5 val. per dieną... Paskui pašalino glandus ir aš pakilau per porą oktavų arčiau jo... Nebegaliu daugiau taip, nebegaliu...” - prisipažins nukentėjęs nuo per ilgo pereinamojo 1975/2005 laikotarpio Justin Hawkins po kokių 5 metų Bety Ford klinikos, kurioje gydysis nuo alkoholizmo, psichologui. Bet bus per vėlu.
Tokios grupės paprasčiausiai nenusipelno to, kad jas užjaustų ar tuo labiau mylėtų. Čia kaip vienos nakties nuotykis, kuris pasibaigia dar nespėjus atšalti lovai, kaip strazdanotos mergaitės akių žybsnis, kai jai padovanoja minkštą žaisliuką, bet ji staiga prisimena kad jau turi tokius du. Žybsnis – ką reikia pasakyti ačiū – žaisliukas atsiduria po lova ir einame valgyti torto. O kas sakė kad bus tortas?
Iš tiesų albumas “Permission to Land” yra grasinimas daiktu panašiu į tortą, nuo kurio sumani pardavėja spėjo nuplėšti galiojimo laiko lipduką. Tvarkoj, pažaiskim – aš niekad nemačiau “Queen: Live in Budapest”, nemoku ištarti žodžio “glemrokas” ir tvirtai žinau, kad pirmi pasaulyje rokenrolą pradėjo groti “Oasis”. Tada užstatau savo tėvus bankui, tankiai plakančia širdimi iššoku iš lėktuvo Stanstedo oro uoste ir mušdamas pasaulinius maratono rekordus bėgu į Londono centrą stumdytis su jaunomis mergytėmis prie bilietų į vienintelius ir nepakartojamus “The Darkness”, nes I believe in a thing called love ir vis dar darau touching me, o tu darai touching you. Pa-kar-tot!
Variantas Liūdnasis: jūs stovite rūkomajame ir kolega sako, kad svarbu sveikai maitintis, nes visos problemos dėl skrandžio būtent dėl to, o dar tas stresas, aha, neturėtų šiandien lyti, o šiandien yra taip kaip vakar, o vakar buvo taip, kaip poryt, visus žodžius mes jau senai žinome atmintinai ir judame mintinai išmoktais maršrutais ir esame labai jautrūs visokiems iš praeities žadinamiems vaiduokliams, o vaiduoklius žadina grupė “The Darkness”, ir Fredis Merkuris skambina Umai Turman prašydamas konsultacijų, kaip išlįsti iš to suknisto karsto. Tada jis nužengia iš debesų apsisiautęs unionjacku, įsako atstatyti Wembley stadioną ir įsijungia mikrofoną. “The Darkness” užsibarikaduoja galinėje alubario salėje ir atsišaudo (s)pintomis, rėkia per miegus, bet atsibusti nebegali. Turbūt taip būtų teisingiausia.
Tai štai tokie dvejopi jausmai apima klausant “Permission to Land”. Visgi į jų koncertą aš nueičiau – vien dėl to, kad kaip teisingai pastebėjo Adutis, visi mes esame vuajeristai, o kas muzikinius priekabiautojus gali labiau jaudinti jeigu ne besikartojančių, maloniai trūkčiojančių rokenrolo konvulsijų stebėjimas gyvai?

2004 m. rugsļæ½jo m?n. 15 d.