Eurovizija 2006 – sprogdinimas iš vidaus

Kontekstas

Mes esame pakankamai jauni europiečiai, todėl natūralu, kad vis dar nežinome daugelio dalykų. Pavyzdžiui, kad Jungtinėje Karalystėje, esminiame visų laikų rokenrolo gamybos bastione, “Eurovizijos” koncertus komentuoja vienas garsiausių šalies komikų Terry Vaughan, ir britai kikendami sėdi ir vėpso į kokių albanų pasirodymą kaip į neblogą humoro šou. O kitą dieną išeina į “Kaiser Chiefs” koncertą.

Kitose Vakarų Europos šalyse šis konkursas irgi senai tapo liūdnų ir beviltiškų middle-aged namų šeimininkių pramoga. Tačiau Rytuose – viskas kitaip. Mes kraustomės iš proto, stengdamiesi būti kiečiausiais nenusakomo “kultūrinio” lygio renginyje, mes sergame, rėkiame ir pergyvename.

Aš matau tik vieną paaiškinimą šiai nesuvokiamai beprotybei – deja, Rytų Europą vis dar aplenkia Vakaruose įprasti roko festivaliai, kai į sceną visoje savo šlovėje nusileidžia veidai iš MTV, pasaulinių dailės meistrų parodos taip pat keliauja kažkur pro šalį. Europa vis dar laiko mus mirštančius iš troškulio kultūrinėje dykumoje, ir “Eurovizija” – tai viena iš retų progų pašėlti ir pažvelgti į pasaulį. Jei Roskildė būtų kur nors Latvijoje, šitą konkursą mes pamirštume po metų. Žinoma, tokiai situacijai yra daugiau negu reikia objektyvių pateisinamų priežasčių, ir “Euroviziją” mes mylėsime nepakančia meile dar mažiausiai penkis metus. Gaila tik, kad Lietuvą vienijančiu dalyku tapo pasibaisėtino kvailumo renginys, kuriame, be viso to, mums dar ir klaikiai nesiseka. Ką daro lietuviai panašioje situacijoje? Jie drąsiai eina į priešo irštvą, ir išsprogdina ją iš vidaus.

Beprotiškai malonu pasijusti teisiam, todėl leiskite priminti, ką siūliau daryti prieš metus straipsnyje apie 2005-ųjų “Euroviziją”, Laurai beviltiškai pralaimėjus: “Baigiam mėtyti pinigus brangiam eteriui, dizainerių ir stilistų paslaugoms ir kitais metais pasielgiame kaip airiai – išleidžiame į “Euroviziją” du nepilnapročius vaikus, kurie nekoordinuotai pastrapinėtų scenoje pagal kažkurio kaimo restoranėlyje 1992-ais metais užmirštą sintezatoriaus fonogramą. Už sutaupytas lėšas surengiame vietinį konkursą ir paremiame laimėtojus.”

Pasirodo, aš buvau bent jau iš dalies teisus. Nes šiais metais į “Euroviziją” mes išleidome ne du, o visus šešis nepilnapročius vaikus.

Ką dabar pasakys visi gorbulskiniai ekspertai, po praėjusių metų finalo postringavę apie tai, kaip mes nemokame gražiai supakuoti šūdo į blizgančias draperijas ir kad mums reikia stengtis tai daryti?

LT UNITED

Žinoma, jie yra visiškai pilno proto. Praktiškai visi iš jų – Lietuvos scenos legendos, niekada nevergavę godiems prodiuseriams, su keliolikos ar dar daugiau metų buvimo scenoje patirtimi. Ir, kaip aš įsivaizduoju, vieną dieną nusprendę ir pasiryžę sudrebinti pasityčiojimo iš muzikos tvirtovę jos pačios ginklu. Ir tuo pačiu atverti akis Lietuvos publikai.

Buvo ir 92-ųjų fonograma, ir nekoordinuotai šokinėjantis Lukošius, bet kas svarbiausia – tai buvo nuoširdu ir pataikyta į dešimtuką. LT United nupjovė kojas iš baltų rojalių lendančioms balerinoms, numovė puošnius stringus Andoros Yvoms ir nukandžiojo galvas cukriniams balandėliams ant rožinio kičo torto. “We Are Here to Represent the Truth” – štai kur tikrasis dainos pranešimas, o ne “We Are The Winners”, tu atbukusi Europa! Kas dar galėjo geriau ir tiksliau išjuokti “Euroviziją”, jeigu ne žmonės, visą savo gyvenimą atidavę rokui?

LT United (ir, reikia pripažinti, suomiai “Lordi”) davė puikią žinią – jeigu šitas sup…stas konkursas kitais metais nepasikeis, mes atsiųsime jums nuogų pankų grupę, kuri išdulkins “geros pop dainos idėją” tiesiog ant scenos. Ir už tai mums paplotų net pats Terry Vaughan. Nes balsavimo rezultatai rodo, kad Europa jau kiša pirštus į burną, bandydama išvemti sacharinines lėlytes ir lėliukus, bei ilgisi natūralumo ir rokinių gitarų. Iš balsavimo rezultatų taip pat galima suprasti, kad Bosnija ir Hercegovina – nelaimingiausia šalis Europoje: išdraskyti karo, jos gyventojai pasklido visoje Europoje ir balsuoja už nuosavą folkmuziką.

Finalas

Kadangi niekas iš mūsų šiuo momentu jau nebeatsimena kokių dvidešimties konkurse dalyvavusių dainų (tai viena iš “Eurovizijos” vizitinių kortelių), pasistengsiu trumpai:

Šveicarija ir Izraelis su visu prideramu šlykštumu bando štampuoti Michaelį Jacksoną – “we’ll make a world a better place”, “together we are one” ir panašias seniai nebeveikiančias kvailystes. Jei jau yra toks geresnio pasaulio ilgesys, nusipirkit bilietus į Iraką, o ne į Atėnus.

Latviai – originalus visame kontekste projektas, lyg gerai pratęstas intarpas iš “Queen’ų” “Bohemian Rhapsody”. Tiesiog jiems teko pasirodyti per anksti.

Ispanija – “Las Ketchup”. Ką jos ten dainavo? “Duty free, duty free”?

Vokietija – miškinguose Bavarijos slėniuose pasirodo iki šiol egzistuoja paslaptinga kaubojų bendruomenė, kuri eksportuoja į Ameriką Teksaso reindžerius ir groja nykią country muziką.

Danija – mergina naiviai tikėjosi, kad mes pamiršome, jog tvistą mūsų seneliai šoko dar 1950-aisiais metais. Alio – jau 2006-ieji.

Rusija – Dima taip nori laimėti konkursą, kad net ant marškinėlių užsirašo numerį, už kurį reikia balsuoti. Mane dar labai prajuokina Rusijos delegacijos vadovo komentarai po koncerto – jis įtaria, kad rezultatai suklastoti, kad tokioms grupėms kaip “Lordi” apskritai reikia neleisti dalyvauti “Eurovizijoje”, ir todėl galima sakyti, kad Rusija užėmė pirmą vietą. Apgailėtina…

Rumunija –diskotekinis gabalas su geru balsu. Tinkamas šios vasaros įpėdinis “Ozone” hitui “Dragostea Tin Dea”.

LT United – vienintelė grupė, kuriai buvo švilpiama ir rankose nervingai buvo gniaužomos vėliavos. “O ką daugiau daryti? Šitas vilkas tuoj sugriaus mūsų šūdinų melodijų namelį” – turbūt taip jų pasirodymo metu mąstė eilinis “Eurovizijos” gerbėjas. Visiškai sugriauti gal ir nepavyko, bet pamatai buvo supurtyti atsakančiai.

UK – Amerikoje už tokią parodiją iš hiphopo būtų šaudoma. Tikėkimės, kad Britanijoje “paniatkės” švelnesnės.

Graikija – šviežia ir graži Bonnie Tyler dainuoja senos ir baisios Bonnie Tyler dainą. Bet kam tą daryti “Eurovizijos” scenoje, kai yra šitiek karaoke klubų?

Suomija – butaforiniai monstrai (He, Lietuvoje jau sklando alternatyvus “Lordi” pavadinimas – “Warcraft III”) iš tamsos šalies vieninteliai prideramai raižo gitaromis ir meldžiasi rokenrolui. “Rock and Roll Hallelujah” tekstas nukryžiuoja popmuzikos pamazgų standartus. Rezultatą žinome.


Rezultatas

Rezultatai yra džiuginantys. Europai nusibodo kiekvienais metais žiūrėti tą patį pudra nubarstytą beskonybės triumfą. Europa nori nuoširdumo – “Lordi” ir “LT United” užimtos vietos tai patvirtina. Reikia tikėtis, kad sekančiame konkurse atsiras dar daugiau atlikėjų, kurie iš tiesų nuoširdžiai dainuos ir gros, tai ką jaučia, netampomi už prodiuserių ir vadybininkų virvučių. Ir jie turės šansą.
Kita, kiek liūdnesnė tendencija – beveik pusė finalinių dainų vinguriavo turkiškomis melodijomis – Balkanai. Šita Europos pusė “Euroviziją” grasina paversti liaudies dainų festivaliu. Tikėkimės, bent artimiausiu metu to dar nepavyks padaryti.

Ką daro Lietuva kitais metais? Mes turėtume tęsti atgyvenusių popstandartų griovimo darbą. Mes turime būti įžūlūs, aštrūs ir savimi pasitikintys. Ir nenorintys laimėti šito konkurso. Nes jis, bent jau kol kas, tiesiog nevertas, kad mes jį laimėtume. “LT United” padarė puikią pradžią. Belieka tęsti.

2006 m. geguļæ½ļæ½s m?n. 21 d.