Praėjusių metų likučiai: ACID HOUSE KINGS/ SHOUT OUT LOUDS/ CHUMBAWAMBA/ DECEMBERISTS LIVE

ACID HOUSE KINGS – “SING ALONG WITH…” ‘2005

* * *

Ir ko gi tikėtis, išvydus prieš save tokį albumo viršelį? Gėdinti save, kad slapta naršau po tėvų jaunystės kolekciją? Užsirašyti psichoanalizės seansui ir prisipažinti daktarui, kad esu pamišęs “ABBA” gerbėjas?

Tokie viršeliai, žinoma, yra skirti žmonių gasdinimui. Bet neatsilaikiau, ir dėl viso pikto plačiai pravėręs duris, kad, jei kas, galėčiau kuo greičiau pabėgti nuo pabaisiškų eurovizijos protėvių iš 70-ųjų, paspaudžiau “play”.

Ir tada gerklėje pajutau šiltą cukrinės vatos skonį. Lubose išdygo dideli ir blizgūs disko rutuliai, salėje išsirikiavo patogūs rausvi pufikai, ir pradėjo atrodyti, kad geriausi dalykai planetoje yra pieno kokteilis, plakta grietinėlė ir 33-as patefono plokštelės greitis. Atpalaiduotomis eisenomis į salę įžengė The Mamas, už jų - The Papas, ir besibaigiant vakarėliui mes jau važiavome į Beautiful South.

O Nina Persson iš “The Cardigans” gulėjo ant grindų ir verkdama kumštukais daužė parketą. Jos tautiečiai paliko ją vieną ir niekam nereikalingą blyksinčioje gyvenimo šventėje.

“Acid House Kings” – po švenčių išsijunk MTV.

Čia_ne_acid_house

SHOUT OUT LOUDS – “HOWL HOWL GAFF GAFF” ‘2005

* * * ½

Kalėdinį turnyrą švedai pradeda ir laimi. Nedovanotinas aplaidumas – rėksmingi skandinavai savo albumą išleido dar gegužę, o aš atsibundu tik dabar. Bet turiu pateisinamą priežastį – nors jau senokai kojos pačios kilnojosi ir galva svaigo nuo jų “Please Please Please”, bet ilgą laiką buvau užtikrintas, kad tai viso labo šalutinis amerikiečių “Bright Eyes” projektas: vokalistų balsai nedovanotinai panašūs.

“Shout Out Louds” – šviežia, melodinga ir gaivu, kaip vėjo varpelių dzingsėjimas balkone. Indie pop – bet jie nėra tokie kapoti ir sprangūs kaip siaurai kostiumuoti britų postpankeriai ir jie nedrėkina mergaitėms blakstienų kokiomis nors filminėmis styginių aranžuotėmis. Jausmas toks, kad “Shout Out Louds” overdraivai iš tiesų yra pūkuoti rožiniai šinšilai, todėl uodegas jiems spaudyti reikia labai atsargiai. Ir tada jie pradeda suokti švelnias pūkines dainas. Dar atsimenat ”Biplanų” “Labas rytas”?


CHUMBAWAMBA – “A SINGSONG AND A SCRAP” ‘2005

* * *
Dėmesio: prieš mus – svarbiausias 2005-ųjų lietuviškas albumas!!! Taip, taip, neaprėkite man ausų, aš žinau ką darau. Kai prieš kelis metus baruose ir klubuose visi padrikai šokinėjo pagal I-get-knocked-out-but-I-get-up-again,
retas kuris žinojo, kad iš tiesų turi reikalą su zlostnais, apgaulingais maskuotės meistrais – pačiais tikriausiais anarchistais. Pragroję gerą 15 metų sąmoningai radikaliame anarcho-pogrindyje, „Chumbawamba“ nutarė išlįsti į viršų. Priežastis – kovoti prieš sistemą jos pačios priemonėmis. T.y., dainuoti kvailas dainas, filmuoti kvailus klipus ir už tai gauti kvailai didelius pinigus. Be abejo, strategija pasiteisino. Berods, viena išnaudotojiška amerikiečių kompanija pasiūlė jiems kontraktą už galimybę „Chumbawamba“ dainą panaudoti savo reklamoje. „Chumabawamba“ sutiko, gavo iš korporacijos pinigus, kuriuos ši uždirbo spausdama darbo žmones ir kitą dieną tuos pinigus pervedė tos pačios korporacijos profesinėms sąjungoms, kad joms būtų lengviau įstatyti ragus savo darbdaviams. Smagiai įspūdinga kombinacija.

Tačiau šį kartą – jaukus, ramus, beveik folk albumas, kupinas liūdnokos socialinės lyrikos. Klausyti „A Singsong and A Scrap“ yra malonu ir netikėta, tačiau čia reikia prisiminti, kad dar 1988 m. „Chumbawamba“ išleido angliškų liaudies dainų albumą „English Rebel Songs 1381 – 1984“. Taigi – akustinės gitaros, armonikos, bandžos, trimitai, o kartais tiesiog a capella. Miela, nors vietomis tas paprastumas skatina peršokti prie kitos dainos.

Tad prie ko čia lietuviai? Dėmesio – tie 500 000, Britų salose siekiantys geresnio gyvenimo ir tie, kurie vis dar ariate šventosios Korupcijos ir apaštalo Skandalo žemėje: užtenka žemintis prieš išpurtusį darbdavį ir jį globojančią chuntą, nukraujavusiai ir nusmegenavusiai tėvynei reikia jūsų pastangų! Artėjant naujiems 1863 m., imkite „A Singsong and A Scrap“ ir klausykite – tai įvadinis vadovėlis teisėtam maištui!

Walk into a battle with the Lord ir sakykite:

We're going on strike for twelve per cent
We're not downhearted yet
They're filming it all for a reality show
So twelve per cent we'll get


Chumbawamba


DECEMBERISTS LIVE – 2005 11 31

* * * ½

“Decemberists” jau buvo čia pristatyti – su savo suicidomarinistiniu šedevru “Picaresque“. Atėjo laikas pamatyti juos gyvai, ir štai aš jaukiame, pilname žmonių Vilniaus dramos teatro Mažosios salės analoge. Grupė išeina į sceną, ir pagrindinis dainorius Collin Melloy linksmai paskelbia, kad tai paskutinis „Decemberists“ europinio turo koncertas. Dvylikastygio akustinio Collino ariergarde: dvi žavios merginos su ne ką mažiau žavingais instrumentais (akordeonas+smuikas), skrybėlėtas kontrabosininkas, atrodantis lyg būtų iš kokios ankstyvų laikų Tom Waits grupės ir dar pora augalotai barzdotų vyrukų. Tiesą sakant, tikėjausi išvysti visai kitokį vaizdą – laibas ir jaunatviškas Collino balsas įrašuose man leido įsivaizduoti „Decemberists“ kaip blyškių veidų, liesokas, juodai vilkinčias būtybes, bet jokiais būdais ne barzdų, brandaus trisdešimtmečio ir neslepiamo antsvorio fiestą. Tačiau juk svarbiausia – ne išorė!

“Decemberists” savo spektaklį pradeda “Infanta”, toliau seka “We Both Go Down Together” ir salės kontūrai pradeda tirpti, sušildyti mirties bei meilės poezijos grožio. Dar kelios dainos, ir aš suprantu, kad „Decemberists“ – tai ne tik muzika ir poezija, scenoje jie – aktoriai, kuriems kiekvienas pasirodymas - tai paskutinis turo koncertas, prieš išsisklaidant ir išnykstant klausytojų širdyse, prieš sudedant savo galvas ir instrumentus po laužančio gyvenimus likimo giljotina, kuriai neįdomios priežastys. We fall but our souls are flying. Sunku sugalvoti ir matyti ką nors nuoširdesnio scenoje, negu dekabristai tą vakarą. Tai nebuvo koncertas, tai buvo drama.

„Eli, the Barrowboy“ ir "The Engine Driver" auditorija išgyvena nevirpėdama, ir gerai, kad Melloy pauzėse tarp dainų leidžia publikai pailsėti, mėtydamas įvairius juokus, kviesdamas eiti prie scenos ir baisiai stebėdamasis, kodėl visi klausosi jo sėdėdami.

Tačiau kai koncerto pabaigoje pasigirsta „Sixteen Military Wives“, salė jau ant kojų, ir ji ploja. Bisas sutampa su spektaklio kulminacija: grupė grįžta ir su savimi atsineša „The Mariner‘s Revenge Song“ – apie sūnų jūreivį ir jo motinos žudiką, po laivo katastrofos dviese sėdinčius ir kalbančius banginio pilve. Todėl Melloy duoda instrukcijas, atėjus laikui, žiūrovams pasijusti nelaimingo jūreivio kailyje ir išvydus prieš save banginio nasrus, rėkti iš visų jėgų. Repetuojama tris kartus, o po to prasideda velnias žino kas - akordeonas galopu užplėšia polką, Melloy sėdasi už būgnų, gitaristas meta instrumentą ir šlaistosi po sceną su tamburinu, po to jie lipa vienas per kitą ir per būgnus, dekabristų merginos tvarkingai laiko kairįjį flangą, ir tada... „and befooore us grew the jaws of a giant whale.... OOOH OOOOH“ – salė paskęsta masiniame apokaliptiniame klyksme, polka padidina apsukas, ir viskas bei visi nusirita povandeninio pragaro link. Ovacijos.

Tuščias ir ramus išeinu į tuščią ir ramią naktį. Gruodžio 1-oji.

2006 m. sausio m?n. 13 d.