:senberniu diskusijos

[Nemalonus žmogus]

Puiki metafora su seno grybo kotu
supuvusiu galu :)) Dvasingumo nestokojai matosi :))

[Kilimandzaras]

Odė darbui

Aš jaučiuosi kaip raketa
Dūžtanti į parapetą
Kiek kentėta, kiek mylėta
Aš visai pavargęs jau.
_________________
agrarinės genų technologijos Trojos arklys
jau turi du blogus: http://www.myspace.com/kilimandzaras
http://www.blogas.lt/kilimandzaras/

[Kunakas]

kadaise pagaliau sulaukes atostogu rashiau:

Atostogos

Ryshki shviesa
Vel pakelia mane
Ash toks zhvalus
Kaip niekada!

Nerupi man
Jokie darbai!
Ir eit galiu
Kur noriu!

Kaip nuostabu!
Kaip gera ir puiku!
Kai po ilgu darbu
Atostogos pareina!

[grad]

Kadagni meile is manes miega visai ateme, tai suspaudes i kumsti rasikli bandziau pakeverzot kazka, bandydamas nors taip prastumit laika. Prasau labai nekritikuoti, ibo tai pirmas bandymas.

Tu buki...
Tu buki lauzo liepsna
Saltos ziemos speiguos,
Ir buki Tu sviesa
Kai gaubia sutemos.
Ir buki Tu tiesa
Kai daugel ne tiesos,
Ir buki Tu drasa
Kai daugelis bijos,
Tu buk tyliu aidu
Lakstingala kai suoks,
Ir buki Tu rasa
Vidurnakcio tylos.
Visuomet buk tokia
Kokia dabar esi
Didziausia uzduotis -
Tai buti savimi!
_________________
"In omnibus requiem quaesivi, et nusquam inveni nisi in angulo cum libro" Thomas à Kempis

[Zemaite666]

Jei jau taip, reikejo pabaigti zodziais "Visuomet buk tokia
Kokia dabar esi", nes tos paskutines dvi eilutes kokios tai ne i tema. Romantika, romantika, romattika, natis, rasa, aidas, lakstingala, sutemos... ir bum - didziausia uzduotis. Kas cia dabar?
_________________
Aš ne boba, aš susimoku už save.

[Adutė]

O man tas eilėraštis kažko skamba labiau jau patriotiškai, nei romantiškai.
Galėtų tikt Lietuvos himnui :).

[Meškiukas]

VARNAS

Kartą vėlią naktį žvarbią, kolei aš mąsčiau pavargęs
Virš neįprasto ir keisto mokslo knygos užmirštos -
Pasigirdo, kol knapsėjau, lyg staiga kur suklapsėjo,
Ar nuo durų sutrinksėjo mano kambario skliautuos.
- Tai svetys kažkoks, - tariau aš, - girdis kambario skliautuos -
Nieks daugiau čia nesustos.

Ak, menu gerai tą niaurų gruodžio mėnesį atšiaurų;
Blėstančios žarijos mėtė atšvaitus grindų kraštuos.
Laukiau nekantrus rytojaus; - veltui knygų sau ieškojaus -
Liūdesio jos neatstos jau dėl Linoros prarastos -
Dėl skaisčios, retos merginos, angelų vardu šauktos -
Čia bevardės visados.

Ir šilkinės, liūdnos vėrės tykiai purpuro portjeros,
Įbauginę - ginę dvasion baimės niekad nejaustos;
Širdžiai plakti nenustojus atsistojęs aš kartojau:
- Tai svetys prie durų stovi, ieško velkės užsklęstos -
Tik svetys vėlus čia stovi, ieško velkės užsklęstos; -
Nieks be jo čia nesustos.

Greit man siela sutvirtėjo ir daugiau nebespurdėjo.
- Ser, - tariau, - ar ledi, jūsų aš maldauju atlaidos,
Mat mane dar miegas valdė, šitaip švelniai jūs pabeldėt,
Taip silpnai klebeno velkė duryse manos valdos,
Abejojau, kad girdžiu jus. Ir - už velkės atšautos -
Niekio, be tamsos juodos.

Žvelgdamas į tamsą gilią aš stovėjau nusivylęs,
Abejojau ir svajojau, kaip neteko niekados;
Bet tyla nesutrupėjo ir man ženklo nepadėjo,
Vien "Linora" sušnabždėjo - žodį grįžusi aiduos,
Aš ir ištariau tą vardą, kur sugrįžo man aiduos
Ir daugiau nesikartos.

Sugrįžau į savo celę, nors visa liepsnojo siela,
Veikiai vėl girdėjau stuksint, kiek garsiau nei iki to.
- Taip, - tariau, - gal kas iš tikro su langinėmis nutiko,
Žvilgtelsiu už lango stiklo priežasties mįslės šitos,
Savo širdį nuraminsiu priežasčia mįslės šitos, -
Vėjas beldžia nuolatos!

Vos atšovus lango sklendę, jį stumte sparnais atsklendęs
Įžengė didingas Varnas lyg iš praeities šventos;
Pasisveikint nepanūdęs, nepalaukęs nė minutės;
Tartum lordas pasipūtęs, kilo jis virš manųjų durų toks -
Ant Paladės biusto tūpė virš manųjų durų toks -
Nutūpė ten be klastos.

Vos įskrido paukštis juodas, skausmą man pamainė juokas
Iš rimtų griežtų manierų, jom didybės išreikštos.
- Nors jau kuodas tau nuslinkęs, tu, - tariau, - bijot nelinkęs,
Varne senas ir siaubingas, lekiantis nakties kraštuos -
Koks taurusis tavo vardas šiuos plutoniškuos kraštuos?
Tarė Varnas: - Niekados.

Nustebau sulaukęs žodžio šito nevikraus sparnuočio,
Nors nedaug čia buvo ryšio ir mažai prasmės tvirtos;
Kas galėtų patikėti, kad ir jam pavyks regėti
Paukštį, kurs virš durų sėdi ant skulptūros iškeltos -
Paukštį tupint arba žvėrį ant skulptūros iškeltos,
Pavadintą"Niekados".

Bet nuo savo šalto biusto tik tą vieną žodį rūstų
Ištarė vienišius varnas - jis gal sielą jam atstos.
Neišgirdęs žodžio kito - nė plunksnelė neiškrito -
Burbtelėjau: - Taip išskrido ir bičiuliai kitados -
J i s rytoj mane paliksiąs, kaip Viltys kitados.
Paukštis tarė: - Niekados.

Krūptelėjau aš, pro tylą atsaką išgirdęs tyrą.
- Jis tikrai, - tariau, - nutvėrė šitą žodį iš kalbos
kaži kokio nelaimingo iškankinto šeimininko,
Kam Bėda negailestinga tedainavo visados -
Lyg jo Vilčiai pakasynoms tedainavo visados
Šitą "Niekad - niekados".

Bet prieš Varną vėl išsklaido man šypsnys liūdnumą veido
Ir link paukščio, kurs virš durų, su visa kėde slenkuos;
Taip, velvetais apkaišytas, aš ėmiau savy maišytis
Bei mąstyti, ką gi šitas paukštis praeities šventos -
Ką gūdus, šiurpus, grėsmingas paukštis praeities šventos
Sako savo "Niekados".

Taip sėdėjau tarp dvejonių, netariau žodelio jokio
Paukščiui, kurio akys virto man liepsna širdies karštos;
Taip spėliodamas aš sėdėjau, kad nors galva prišlietau
Prie apmušalų velveto, lempos šviesoje baltos,
Kur velveto violeto lempos šviesoje baltos,
J i nelies, ak, niekados!

Oras lyg tirštesnis tapo nuo slaptų smilkyklių kvapo,
Rodės, žingsniai serefimų skamba kambario kutuos.
- Vargše, - sakau aš, - su palyda Dievas taus atsiunčia šitą
Atilsį - užsimiršimą nuo Linoros prarastos!
Gerk, vai gerk užsimiršimą nuo Linoros prarastos!
Tarė Varnas: - Niekados.

- Pranaše, - tariau, - nedoras! - paukštis būtum ar šėtonas! -
Kokios audros ar pagundos benublokštų šiuos krantuos,
Vienišas, tačiau bebaimis, dykrų burtų nesibaidęs -
Šiuos namuos, lankytuos baimės - tark, meldžiu, man be klaidos -
T a i balzamas Gilaedo? - tark man - tark man be klaidos!
Tarė Varnas: - Niekados.

- Pranaše, - tariau, - nedoras! - paukštis būtum ar šėtonas! -
Dėl dangaus, kuris virš mūsų, dėl mūs Dievo bei maldos -
Tark, ar siela nusiminus nors danguj liks apkabinus
Atvaizdą šventos merginos, mūs Linoros prarastos -
Nuostabios, šviesios merginos, mūs Linoros prarastos.
Tarė Varnas: - Niekados.

- Teišskirs mus šitas žodis, paukšti, - sušukau pašokęs. -
Ar šėtone! grįžk į audrą bei kraštus nakties juodos!
Plunksnos nepalik ant kelio, tartum savo sielos melo,
Ir apleisk vienatvę mano - skriski biustui nuo kaktos!
Ir širdies man trauki snapą, siluetą - nuo kaktos!
Tarė Varnas: - Niekados!

Varnui skristi neberūpi, jis vis tupi, v i s d a r t u p i
Ant blyškaus Paladės biusto, viršum durų nuolatos;
Ir jo akys neužsnūsta, mena demoną miegūstą,
Lempos ugnys kūnu plūsta, krinta ant grindų lentos;
Mano siela iš šešėlio, kurs ant tų grindų lentos
Nepakils jau - niekados!

Edgar Allan Poe (1845)

[Kilimandzaras]

Jau džiaugiasi visa šeima,
Man šiandien mokama alga...

Bliat:/
_________________
agrarinės genų technologijos Trojos arklys
jau turi du blogus: http://www.myspace.com/kilimandzaras
http://www.blogas.lt/kilimandzaras/

[Radvilė]

...

[Kilimandzaras]

[Kilimandzaras]

Ar atpazisti klasika?

Skaityti garsiai ir su intonacija (rusiðkai)

Puskinas

17 30 48

140 10 01

126 138

140 3 501


Majakovskis

2 46 38 1

116 14 20!

15 14 21

14 0 17

Jeseninas

14 126 14

132 17 43...

16 42 511

704 83

170! 16 39

514 700 142

612 349

17 114 02

Linksmi

2 15 42

42 15

37 08 5

20 20 20!


7 14 100 0

2 00 13

37 08 5

20 20 20!

Liudnas

511 16

5 20 337

712 19

2000047
_________________
agrarinės genų technologijos Trojos arklys
jau turi du blogus: http://www.myspace.com/kilimandzaras
http://www.blogas.lt/kilimandzaras/