:senberniu diskusijos

[Kaimiecius]

Ale paskaičiau, paskaičiau aš čia viską ir nusprendžiau, kad tikros mirties fobijos nieks čia neapturėjęs...kaip jums gerai, blia :) Aš tai va kenčiu nuo tos bjaurasties jau eilę metų ir nežinia, kas čia mane galėtų patiesyt. Pati mirtis, matyt, ne kitaip.
Žodžiu, fobijos užuomazgos buvo jau vaikystėj - vienas iš ankstyvųjų mano prisiminimų susijęs būtent su mirties baime (gal 5-6m.). Tačiau visu galingumu buvo smogta, kai perskaičiau (man buvo gal 14-15m.) Ž.L.Kiurtiso knygą "Mąstanti nendrė". Knyga kaip knyga, nieko išskirtinio - tiesiog ten aprašoma egzistencinė krizė (kurią teoriškai turėtume patirt būdami apie 35 m. amžiaus), kurią patiria pagrindinis veikėjas, netikėtai netekęs geriausio draugo, kursai buvo jo bendraamžis. Nu ir vienžo man ta knyga kažkodėl smogė. Ištiko toks fobijos priepuolis (kitaip nežinau,kaip čia ir beįvardyt), kurio pasekmes gal kelias savaites jaučiau beigi atsigaut negalėjau. Nuo tada tie pojūčiai kartojasi periodiškai, maždaug pora kartų per metus. Išmuša šaltas prakaitas, širdis pradeda plakt lyg gerą ratą stadione apibėgus, lengvai pykina, ale svarbiausia, kad apima toks kosminis siaubas (net jau ne baimė), kad, rodos, nudvėsi čia pat vietoj nuo viso to komplekto. Labai šlykštu. Tokiom akimirkom smegenis išties pasiekia realus suvokimas, kad vieną dieną tu baigsies. Tas jausmas labai skirtingas nuo to, kai prie vyno taurės svarstai apie visokias prasmes ir baimes, nuo to, kai miršta šalia kas nors, nu nuo visko...Po tokio priepuolio visą dieną stengiuos vengt bet kokios minties apie tai, kas buvo, ba jau žinau, kad gali pasikartot. Blogiausia, kad net nežinau, kas tai sukelia. Tai įvyksta lyg pirštais spragtelėjus. Op ir yra.
Manau, kad iš dalies to nuolat patiriamo kosminio siaubo dėka yr praktiškai neįmanoma mane atverst į kokią tai religiją, nes tos fobinės akimirkos (kurias aš nenorom priimu kaip nežinia iš kur ateinančias tiesios apraiškas) man liudija, kad NIEKO TEN NĖRA.

...kaip amžiną jam atilsį E.M.Remarkas sakė, gyvenimo prasmė yra "miegot, ėst ir su boba gulėt". ("Juodasis obeliskas").

O apskritai tai nafik viską, nėr jokių ten prasmių ir vis tiek velniop nueisim nieko nepadarę. Vo.

[Adutis]

o pagalbos ar kreipeis i ka nors del situ parkiu?
ar tau jos netrukdo?...

[Kaimiecius]

Kur jau netrukdys toks dalykas, be abejo, kad trukdo. Visa laimė, kad retai būna.
A jo, turbūt jau seniai metas pas specialistą :) Tik bėda, kad aš kreivai žiūriu į tokio plauko specialistus ir tik savom jėgom pasitikiu.

[zlo]

Cia daugumai nepakenktu pas psichiatra:)) Va tik bijo zmones, kad patikrinus uzdarytu priverstinai...
_________________
Patriotas-žmonijos priešas!

[Kaimiecius]

Nevaryk, blia, aš ARh+ , ryšium su kuo esu neabejotinai aukštos kokybės.
Ir vitaminus vartoju :)))

[zlo]

Nu ir kas,kad esi toks,esi jau pasmerktas kaip ir tavo paniska mirties baime bei visos kitos parkes,teoriskai esi jau mires praktiskai dar blaskaisi...
_________________
Patriotas-žmonijos priešas!

[Naktibaldas]

Tos parkes vadinasi savipisa.
_________________

[Kaimiecius]

Ale jau kokie pikti čia visi..

:)

[Kilimandzaras]

Kaimiecius, man tai tavo simptomai panasus i klasikini panikos priepuoli, kuris nieko bendro su grozine literatura neturi.

http://en.wikipedia.org/wiki/Panic_attack

Siulau vartoti kalio, magnio beri kalcio vitaminu komplekta ir aplankyti koki privatu daktariuka:)
_________________
agrarinės genų technologijos Trojos arklys
jau turi du blogus: http://www.myspace.com/kilimandzaras
http://www.blogas.lt/kilimandzaras/

[zlo]

Ipoociau tokį mažiuką ir supratau,kad jus be reikalo bijote mirties :)
Juk tai vaistas nuo visko, tobulas vaistas, nemokamas ir visi ji turi, jis garantuotas ir yra brangiausia dovana ir svarbiausias įvykis gyvenime, vaistas be kurio gyvenimas butu kancia, vaistas nuo karscio, salcio, kancios, bado, banku ir palukanu, depresijos, karo, maro, devalvacijos, skausmo, vezio. Nebijokite ja pasinaudoti, ji netam duota, kad jos bijoti. Nera del ko parintis, px ligos ir starxaij, bad tripai ir depresijos-mirtis mus visus myli, 100 bobu apgaus 100 diedu, valdzia apvogs, pasaulis nusisuks ir pasmerks,o mirtis niekada nepaliks ir niekada neisduos, mirtis visada salia, neleis buti vienišam ji tikrai ateis ji nepamiršo, esi jai svarbus ir visada rūpi. Mes kiekvienas esame ypatingai svarbus pakol yra mirtis. Jus zria taip desperatiškai ja bandote atitolinti, ja reikia mylėti labiau už viska:) Mirtis gi vienintelis geras dalykas koki žmogus gali padaryti ,visa kita laikina,netikra ir neturi jokios prasmes. Gyvenimas iliuzija priklausanti nuo poziurio-mirtis tikra ir tobula.Kvaila bijoti to kas tikra,visus aplanko, pagydo ir išlaisvina.
Šlovinkim mirti-brangiausia ką turime!!!
_________________
Patriotas-žmonijos priešas!

[Gizmo]

[Naktibaldas]

Zlo, o prikin, tu myli kazka tokia meile(!), tyra, nuosirdzia, paprasta, kur nera net seselio isdavystes etc, na kazkas panasaus kaip, kad mes (ne paslaptis) mylim Marie Jannie, ir staiga mirtis ja pasiima, irgi garbintum mirti?
_________________

[klebonija]

ZLO taip bijo mirti, kad net ėmė garbinti Mirtį, kad tik ji jo nenubaustų anksčiau laiko :))))
_________________
Kuo toliau, tuo viskas bus blogiau. Patikėk. Aš tai patyriau. Du kartus.

[Naktibaldas]

[Kaimiecius]

Beldimas į duris.
- Kas ten?
- Mirtis.
- Ir kas?
- Ir viskas...

:)


Manau, baisiausia, kai kas nors iš bendraamžių pažįstamo rato pasimiršta. Jei tai nėra labai artimas žmogus, tai visada labai susiparini dėl savęs - kad va, toks pat amžius, o jau ėmė ir numiro..Pemenu, kadaise iš gretimos klasės mirė mergina, kuriai buvo 16 m. Labai nemalonu.