:senberniu diskusijos

[saulelis]

Kartais prisimenu laikus, kai rašydavau. Rašymas - ganėtinai malonus reikalas. Bet reikia jausti pasitenkinimą tuo, ką rašai. Nebūtinai turi patikti tai, ką parašei, tačiau rašant turi atrodyti kitaip.

Nemoku paaiškinti. Gal dėl to ir neberašau.



***********************************



Dažnai pasijaučiu atbukęs. Toks savotišas jausmas, kai atrodo, kad vakar buvau protingesnis, sugebėdavau įžiūrėti smulkmenas ir į vidų... O šiandien tų pačių dalykų, berods, ir visai nebesuvokčiau.

a) jei mano smegenys degeneruoja ir darausi tiesiog "durnesnis", tai ar aš galėčiau tai suvokti? Gal greičiau atrodytų, kad tie vakarykščiai dalykai - nesąmonė ir nereikia į juos gilintis.
b) o šiaip tai "išprotėti" visai nebūtų blogai...

[saulelis]

Pas mane tulike šikpopierius (geras toks, švelnus labai, ir tvirtas) išmargintas morkvinės spalvos drugeliais.

Šiandien, naudodamasis tualeto paslaugomis, prieš akis išvydau paauglės mergaitės vidinį pasaulį, kuris, turbūt, taip pat yra išmargintas drugeliais, šuniukais ir gėlytėmis; taip pat rožinės ar morkvinės spalvos.

Ir nusivaliau tuo vidiniu pasauliu išeinamąją angą...

[saulelis]

Jau kelintą dieną pastebiu, kad mano tūlike gyvena trys vabaliukai. Yra du didesni, ir vienas mažesnis. Jie labai maži (didesnieji - kokių 2 mm, mažesnis - gal 0,5 mm ilgio) ir gyvena maždaug piršto dydžio plote ant baltai dažytos sienos, truputį virš keramikinių plytelių, kaip tik galvos aukštyje - labai patogu stebėti naudojantis išvietės paslaugomis. Šiandien ryte vienas didesnysis dingo, užtat atsirado kitas mažas.

Ir kuo jie ten minta? Koks jų socialinis gyvenimas?? Ar užtenka jiems pigių pasilinksminimų ir vertesnių kultūrinių renginių?

KOKS JŲ DIEVAS?

[saulelis]

Va, išgirdau, kad Švedai turi kažkokią nesveikai skambančią tradiciją. Strimėles jie ne normaliai susūdo, o tik truputį apibarsto druska ir uždaro į visiškai sandarias statines. Per metus jos ten taip išrūgsta, kad statinės išsipučia, pasidaro beveik apvalios. Tuomet jas atidaro ir pasklinda toks kvapas, kad atrodo, jog kapinės atsivėrė ir visi lavonėliai susirinko į jūsų butą. Ir tada Švedai tą strimėlę čiumpa ir suryja...

Na, pagalvojau aš, gerai, kad negimiau Švedu. O tai reikėtų dabar supuvusias silkes ėsti...

[saulelis]

Gražus mūsų miestas Vilnius, o ypačiai naktį važiuojant mašina. Garsiai pasileidžiu patinkančią muziką ir atsiduriu tokiam mažam uždaram pasaulyje. Šviesos bėga pro mane pačios savaime, o aš tik nurodinėju joms į kurią pusę bėgti. Jokio tikslo nėra, aš važiuoju pasivažinėti ir kryptį man rodo nematomi ženklai. Esu kupinas pasitikėjimo savimi ie nepažeidžiamas.
Žmonės eina. Važiuoju lėtai, ir galiu žiūrinėti žmonių veidus, kurie pro mašinos langą atrodo geresni. Ėgi todėl, kad esu mašinoje, jie negali ten patekti ir pagadinti man nuotaiką. Todėl jaučiuosi saugus ir mielaširdingas - sustoju prieš perėją, nors pėstysis prie jos dar tik artėja. Jei tai daili mergina - dargi ir nusišypsau, o toji ir man atgal nusišypso. Viskas tuo ir baigiasi, aš nebandau jos pasivyti ir užšnekinti. Juk tada visas malonumas dingtų, aš vėl tapčiau eiliniu praeiviu, kuris jai gadina nuotaiką. Šypsena, šypsena atgal ir - viskas. Tikiuosi, kad daugiau nesusitiksim.
Tada išvažiuoju į magistralinę gatvę. Čia žmonių nėra, pastatai didesni, erdvės daugiau, nejučia stipriau spusteliu akseleratoriaus pedalą. Gerokai viršiju leistiną greitį ir tai maloniai kutena krūtinę.
Grįžtu namo, pastatau mašiną kieme, dar pasėdžiu viduje, kol baigiasi daina. Išlipu. Apsidairau - ar niekas nemato? Na, tai tas pats, kas pamatyti vėžlį, išlendantį iš savo kiauto. Silpnas, lengvai pažeidžiamas ir juokingas. Tyliai parsliūkinu namo, nusirengiu ir lendu po paklode.
O čia irgi gera - jauku ir saugu.

[saulelis]

hhGhjkw kygdurn kkd ,md k kkkkkkk kuyjtikkk-0

[saulelis]

Velnioniškai po paraliais, bliat nachui! Ech, gyvuliai jūs, Radvilę išgujot... Dabar taip tuščia ir nyku čia be josios, vėjai švilpauja... Sužydės akmuo prie kelio... Lauksiu visada...

[saulelis]

O gi įdomus dalykas! Pasirodo mūsų burna gali lengvai pakelti aukštesnes temperatūras negu rankos. Šis atradimas mane aplankė atsitiktinumo dėka: mat Airijoj visi kranai (čiaupai) yra po du - vienas karštam vandeniui, kitas - šaltam. Todėl kiekvieną rytą prieš akis iškyla neišvengiama dilema - praustis karštu ar šaltu vandeniu? Nerandu kito paaiškinimo šiam airiškajam fenomenui, kaip tik tokį, kad tai turėtų paįvairinti prausimosi procedūrą. Kaip ten bebūtų, o besivalant dantis pastebėjau, kad į burną išsiskalavimui ką tik prisėmiau tokio karštumo vandens, po kuriuo rankų išlaikyti jau nebegalėjau.

Ir tada ant veidrodžio iš geltonųjų obuolinių muselių drozofilų susidarė raidės EUREKA!

[saulelis]

Besivaikščiojant mano kaimo gatvelėmis, besimėgaujant šiltu ir saulėtu oru, švelniam vėjeliui beglostant nuogas blauzdas ir pėdas (nes aš su šortais ir sandalais), besigėrint vasarišku merginų šviežumu, gaunu SMS žinutę nuo Rago: "... vaikstau po parduotuves, ieskau maikono su jezaus atvaizdu...". Jezaus tai jezaus, dar ne tokių dalykų Ragas prisigalvoja. ... Ooo, kokia šikna... Rūbų parduotuvės irgi tarytum atgiję, tiesiog švyti pavasariškom spalvom. ... Ooo, koks gražus manekenas! Tik dabar pagalvojau, kad ar tik ne pirmą kartą matau moteriškos giminės vitrinos manekeną, kurios veidas atrodytų tikrai patraukliai. Kažkaip paprastai sustato kažkokias baidykles arba išvis be galvų. O kas čia netoliese?...



Nieko sau, nieko sau... Nu mane tiesiog žiauriai žavi tokie sutapimai! Gal reikės pradėti kolekcionuoti :)
Ta proga nueisiu atsipūsti, pasėdėti pažiūrėti į upės vandenis. Vanduo ir ugnis – tai dalykai, įdomesni už bet kokį filmą. Galiu sėdėti valandų valandas ir spoksoti į besiplaikstančią laužo liepsną arba per slenksčius tekantį vandenį. O ką gi? Mano kaime yra puikiausi slenksčiai:



O kairėje – gražiausias tiltelis su tokia neapsakomo mielumo sankryža su šešiais šviesoforais.



Užsirūkau *cigaretę* ir susimąstau apie laiko ir erdvės išlinkimus (mat skaitau Stephen Hawking „The Universe in a Nutshell“)... Bet čia mane aptiko du piliečiai



ir man teko sėdėti nejaukiai gręžiojantis per petį, nes jiedu stovėjo man tiesiai už nugaros ir gailiom/kaltinančio/prašančiom akim spoksojo tiesiogiai į mane!

Gražus mano kaimas... :)

[saulelis]

Šiandien va dirbau. Vienas visam fabrike, nes jį uždarė. Visa vaisvandenių išpilstymo linija mano žinioje. Stovi konvejeriai, nedirba butelių plovimo mašina, tušti koncentratų maišymo katilai, etikečių klijavimo agregate uždžiūvo kanifolija... Aš - vienintelis gyvas daiktas visame fabrike.

Užsitęsė darbo diena kažkodėl, o man į gimnastikos salę laikas... Neatvažiuoja vairuotojas, kuris turi išvežti kasdienę vyno partiją. Vyno dėžės gražiai supakuotos ant padėklo, suklijuotos etiketės, adresai - vynas išsirengė į paskutinę kelionę. Į resoranus, į alkoholio krautuves. Kaži, ar džiaugiasi jis, kad tuoj bus išgertas? O gal bevelytų likti butely? Nesako.

Neužsidaro prakeikti vartai. Žinot, tokie skardiniai, kur į viršų susivynioja. Niekada jų nemėgau. Atsidarinėja taip sunkiai, tarška baisiausiai... O dabar va ir suvisam užstrigo. Tąsau tas grandines it koks Baskervilio vaiduoklis. Tarška dar labiau nei anksčiau, bet neišsivynioja, gyvatė.

Atsivariau forkliftą , nuplėšiau tuos vartus ir palikau voliotis ant žemės. O jau kad sudžeržgė krisdami! Įmanytų, tai visą pasaulį pažadintų...