:apie mus
------------------
:apie senbernius
:spaudoje
:folklioras
------------------
:senbernių kinas
:klausk Burzumo
:politika
:senbernių muzika
:žmogus ir sveikata
:marazmai
:senberniška ezoterika
:kelionės
------------------
:diskusijos



Pirtis Vilniaus centre
Design.Capital
Travels in Asia


:kelionės kas čia per rubrika?

Razinova
Ir ištiko gi mane tokia laimė kaip atostogos. Su drauge Rūta kiek pasvarstę pasirenkam Egiptą. Ten niekad nebuvom, ten šilta, saulėta, įdomu ir sako, kad būna labai gerai. Taigi vasario 4 išvykstam dešimčiai dienų iš mūsų apledėjusios Lietuvėlės.




Vienuolika dienų Egipte (Razinovos dienoraštis)

Pirma diena (šeštadienis)

Aš, kaip žmogus, gerai atšventęs atostogų pradžią dideliu kiekiu sangrijos, vos nepramiegojau skrydžio. Gerai, kad Rūta paskambino pasiklausti, kodėl aš taip ilgai krapštausi. Apsisukau per 10 minučių.

Oro uoste reikėjo būti 5.45. Skrydis trunka keturias su puse valandos. Nusileidžiam Hurgadoje 11.35. Atrodo, kad kažkas man lėktuve miegant laiką pasuko pusmečiui į priekį ir mus nuleido Nidos kopose – plieskia saulė, aplink smėlis. Oro uostas mažas, žmonių nedaug. Visus lietuvius palieka viešbučiuose Hurgadoje, o mus dvi per dykumą veža į už 30 km esantį turistinį miestuką El Guną (El Gouna). Miestelis mažas, visas toks iščiustytas išpuoselėtas, labai gražus ir ramus. Jau prieš važiuodamos čia girdėjom, kad El Guną vadina Egipto Venecija – visas miestelis išraižytas vandens kanalais, su daug tiltelių. Saugumo sumetimais (ir kad turistams ramiau būtų) visi įvažiavimai į miestelį saugomi ir leidžiama tik su spec. leidimais. Čia nėra didelių parduotuvių, triukšmo, labai žalia ir jauku. Iš pradžių keista akims ta žaluma. Juk prieš 5 valandas dar teko būti –20 laipsnių šaltoje tamsioje naktyje.

Viešbučio administratorius klausia, kuriam aukšte norim kambario. Nelabai suprantam, kiek čia tų aukštų, sakom, kad jokio skirtumo. Mums gražiai nusišypso ir duoda "the best one". Taip ir patikėjom. Bet vis tiek smagu. O kambarys iš tikrųjų pasitaiko geras – nedidelis, labai jaukus. Iš terasos matyti kanalai, mažų namelių stogai ir jūra.

Iki vakarienės turim dvi gražias valandas laiko ir išeinam į miestelį pasivaikščiot. Jausmas toks, kad mes čia vienintelės turistės ir visi vietiniai mus pastebi – žiūri, šypsosi, sveikinasi. Mes gi geros mergaitės ir bandom būti mandagios. Bet po kurio laiko užknisa ir pavargstam kiekvienam sakyti "hello" ir atsakinėti iš kur mes. Susirandam, kur parduotuvė, kur koks restoranas, kavinė, bankas, stotis.

Vakarienė labai skani – visko daug, vaisiai ir daržovės turi skonį. Nuraminę skrandžius gurkšnojam terasoj, žiūrim į tamson minkštai brendančią jūrą, vis labiau mirgantį dangų ir žiburiukus anapus kanalo. Galvoj tirpsta lietuviški snieguoti vaizdai ir pradeda kutenti jausmas, kad turiu 10 dienų tik sau. Ech, manau, kad mums čia patiks. Ar nuo kitokio oro, ar dar ir nuo skrydžio, jaučiamės apsunkusios.

Susirandam vietinį muzikinį kanalą. Televizorius tingiai mirksi švelniom šviesom, arabiškos dainos skamba lyg lopšinė. Labanaktis.


Antra ir trečia dienos (sekmadienis-pirmadienis)

Lietuvoj –23, o čia +23. Pavėsyje. Po pusryčių keliaujam prie jūros. Nuo viešbučio prieplaukos iki salos, kur yra viešbučio paplūdimys plukdo valtis. Labai paslaugus gultų nešiotojas Mahmudas vis ateina paklausti kaip jaučiamės. Per kelias valandas pabendraujam turbūt su visu personalu, dirbančiu paplūdimy, prisiklausom istorijų, kaip čia jie visi yra vieni kitų geriausi draugai ir visiems kažkodėl po 28 metus.

Pirmadienį nueinam į vietinę kelionių agentūrą ir nusiperkam kelionę į Kairą. Esam nerealios derybininkės, nes nusiderėjom nuo 130 iki 85 dolerių. Sutaupytus pinigus investuosim į auksą. Iki vakarienės turim laiko ir su dar dviem lietuvaitėm važiuojam į Hurgadą. Reikia gi pamatyti, kaip ten viskas ir ar gerai padarėm, pasirinkę El Guną. Nuvažiavusios suprantam, kad nė velnio mes nematėm to taip plačiai nupasakoto šuršalyno ir kad tas "didelis" vietinių dėmesys El Gunoje buvo labai mandagus. Hurgadoj kitaip – prekeivių pilnos gatvės, visi vos ne į akis bruka Rolexus, diržus, papirusus ir visokį kitokį turistų masalą. Iš pradžių dairomės, vis įkišam nosį į kokią krautuvę, bet ilgainiui pavargsta ir galva, ir kojos. Norisi namo. Ieškom kelio. Stabdom miesto autobusiuką, susistabdom kažkokį ne tokį. Bandom susitarti, kad nuvežtų mus iki fontano (iš ten mus veža autobusiukas į El Guną) už 8 svarus. O vairuotojas žada už 15 nuvežti iki El Gunos. Aiškinam, kad nereikia, kad mums tik iki fontano, arba bent iki stoties, nes turėtų būti šalia. Gerai, sako, iki stoties nuvešiu. Nu ir ką - nuveža. Bet kad nuo stoties iki tų fontanų dar kokie 3 kilometrai tai suprantam tik tada, kai policininkas paaiškina kur eiti ir kai galų gale iki jų prisikapstom.

Vakare kur nors eiti tingim. Gal mums deda ko į maistą, kad taip sunku?
Kaip kasdien - dezinfekcijai "Dainavos" ir - į lovas. Naktį 2:15 išvažiuojam į Kairą.


Ketvirta diena (antradienis)

Kelionė į Kairą – 7 valandos autobusu.
Saulėta, bet miestas visas tokiam nei tai rūke, nei tai smoge. Priemiesty matyti apgriuvę, nebaigti statyti namai, be langų, kai kur be vienos kokios sienos. Tačiau daug tokių namų gyvenami – lauke džiūsta rūbai, ant laiptų ir palangių vazonai su augalais, kai kur bėgioja vaikai.

Eismas – o-jojoj!... Visas miestas pypsi: suka į kairę – pypsi, į dešinę – pypsi, važiuoja tiesiai – irgi pypsi. Chaosas. Bet vietiniai jame puikiai orientuojasi. Gidas parodė mums šviesoforą – sako – va, žiūrėkit ir įsidėmėkit ir žinokit, kad meluoja žmonės, sakydami, kad Kaire nėra šviesoforų. Yra. Jis netgi veikė. Mūsų autobusas pravažiavo degant raudonai šviesai. Automobilių matėm daug visokių, bet daugiausia pagyvenusių. Automobiliai brangūs, įvežimo muitai dideli, benzinas pigus.
Miesto transportas: metro, autobusai, taksi. Gyventojų – apie 17-18 mln. Kasdien iš apylinkių į Kairą suvažiuoja dar apie 3-4 milijonus žmonių, kurie vakare išvažiuoja atgal. Tačiau nepamatėm nė vienos avarijos, policijos, avarijos aiškinimosi. Vėliau vienas vyrukas papasakojo, kodėl: kai įvyksta avarija, niekas nekviečia jokios policijos – užsirašo mašinų numerius ir keliauja į policijos skyrių aiškintis. Kuris moka geriau pašnekėti, labiau įtikinti arba turi daugiau pinigų ir duoda kyšį – tas ir tampa nekalta avarijos auka.

Mūsų programa pirmai dienai tokia: Egipto nacionalinis muziejus, pietūs, piramidės, Sfinksas, kvepalų ir papirusų institutai/parduotuvės. Papasakoti, ką ten matom, nepapasakosiu, kad ir kaip norėčiau – nepavyks man. Reikia pamatyti. Įspūdinga.

Nežinau, ar mums sekasi, ar kitiems labai su gidais nepasiseka, bet mūsų gidas - super. Autobuse apie miestą pasakoja du gidai – rusiškai ir angliškai, nes autobuse visi suskirstyti į dvi grupes. Tai mums pasiseka dar labiau – gaunam dvigubai informacijos.

Prieš vakaro programą važiuojam į viešbutį. Pasirodo, kad iš viso autobuso (apie 40 žmonių) tik mes dviese nusipirkom kelionę dviems dienoms. Ką gi, dviese tai dviese. Vakare - 2 valandų pasiplaukiojimas Nilu + kultūrinė programa. Vakarienė, arabiškos dainos, pilvo šokis ir vyrų šokiai ir naktinio Kairo panorama. Va čia tai programa, va čia tai šokiai! Ir dainos tokios širdį veriančios, nors nesuprantu nė žodžio. Matyt, nuovargis, dienos įspūdžiai ir alus daro savo.

Visas laivas džiūgauja, nes didelėj japonų kompanijoj kažkas švenčia gimtadienį. Paskui išgirstam, kad kitoj didelėj arabų kompanijoj kažkas irgi švenčia gimtadienį. Mūsų mažoj stalo kompanijoj - aš su drauge, jaunų olandų porelė ir britai mama su sūnum – gimtadienio niekas nešvenčia, bet mums ir taip linksma. Iš mus aptarnavusio padavėjo sulaukiam pasiūlymo po pasiplaukiojimo dar pasivaikščioti po naktinį Kairą. Sako, kad viską parodys ir bus labai gražu. Bet kad anas prastokai kalba angliškai, tai nelabai nesuprantam, kokį grožį jis mums siūlo ir pažadam apsvarstyti jo pasiūlymą vėliau.

Visai sutemus išėjom ant denio. Miestas naktį nerealus – tokio žiburinio grožio nebuvau dar mačius. Ir jausmas toks, kad pamiršti kur esi, dėl ko esi, tik žiūri ir žiūri... Ir, atrodo, tuoj pakilsi ir nuskrisi.

P.S. Tą vakarą vyko Afrikos futbolo taurės berods pusfinalio futbolo rungtynės. Egiptas 2:1 nugalėjo Senegalą. Visas Kairas siautėjo.
P.P.S. Pro mūsų kambario langą matyti piramidės. Visai arti. Apšviestos. Paskutinė mintis prieš užmiegant – man ši šalis patinka.

Penkta diena (trečiadienis)

Antroji diena Kaire prasideda bandymu išsimaudyti po kažkaip keistai veikiančiu dušu – bėga arba tik šaltas, arba tik karštas vanduo. Kažkaip pavyksta. Pusryčiai ir ekskursijos toliau. Šiandien dienos planuose: senasis Kairas – Citadelė, koptų senamiestis, pirmosios krikščionių bažnyčios, Khan El Khalili turgus.

Esam šiek tiek išsigandusios, kad mus paliks vienas viešbutyje, nes mūsų vakarykščiai kruizo Nilu kompanionai jau išvažiuoja su kita grupe. Rūta garsiai piktinasi. Man irgi jau darosi nejauku. Viešbučio arabams juokinga iš mūsų susierzinimo. Ateina vienas ir bando mums kažką pasakyti arabų rusų anglų ir vokiečių kalbų mišiniu. Iš kokių 5 minučių jo monologo suprantam tik tiek, kad mūsų autobusiukas bus už 15 minučių. Galų gale ateina mūsų gidas. Šiandien grupėje mūsų tik septyni – dvi rusės, mes dvi ir danų pora su dukrele.

Belipant į autobusiuką ir belaukiant kitų, vienas viešbučio darbuotojas paklausia, už kiek kupranugarių gali mane nusipirkti. Sakau, kad nėra tokio didelio skaičiaus pasaulyje. O jis man sako, kad duos 10. Paskui, kad 20. Nu gerai sako – 30, ir kai grįši iš ekskursijos visi kupranugariai bus čia prie viešbučio. Nebesiginčiju.

Saulės nėra. Vėsu – apie +18. Visas miestas skendi geltonam rūke. Naktį prasidėjo smėlio audra. Tokios audros paprastai būna 2-3 kartus per metus ir trunka apie porą dienų. Važiuojam į senąjį Kairą – musulmoniškąją dalį. Vėjas toks stiprus, kad ant kalvos sunku išstovėti, į akis žeria smėlį, burnoj girgžda. Tenka apsimuturiuoti skara kaip vietinei, palikus tik mažą tarpelį akims. Bet man nelabai sekasi... Mečetėj labai šalta basom kojom, bet viską atperka vaizdas: didinga, sietynai atrodo iš paties dangaus nuleisti. Pasijauti toks mažas mažas ir visas dievo valioj. Nesvarbu, kokiu vardu jį bevadintume.

Keliaujam į koptų senamiestį, kur yra pirmosios krikščionių bažnyčios. Siaurutės gatvelės, dar siauresni kiemeliai, į kuriuos tik trumpam įkišu galvą. Labai savotiškos koptų kapinės – labirintas iš sienų, apgriuvusių mūrinių tvorų. Neturintys namų, susimūrija namelius ant šeimos kapų kapinėse ir gyvena ten. Vaizdelis nelabai jaukus. Dar labiau nustebina šalia tokių varganų kapų-namų keli apynaujai automobiliai.

Kairo turgus. Arba, kaip rašoma kažkurios agentūros lankstinuke, "žymiausias Azijos turgus". Na, tai aš jį ir įsivaizdavau kaip kokį turgų iš "Arabų šalies pasakų" knygos. O pamatau tokį Gariūnų ir Kaziuko mugės hibridą, tik kokius 3 kartus purvinesnį. Pasukus į šalį, į senąją turgaus dalį vaizdas pasikeičia: siauros vingiuotos gatvelės, suvenyrai, tautiniai rūbai, vaisiai, papuošalai, prieskoniai. Ir visokie visokiausi kvapai... Sako, kad ten būna labai daug žmonių, labai didelės spūstys, tačiau tą dieną žmonių mažai dėl smėlio audros. Nieko neperkam, nieko nenorim, nėra nuotaikos ir noro derėtis.

Pakeliui tarp šitų istorinių grožybių mus užveža į odinių daiktų parduotuvę, kilimų mokyklą, medvilnės parduotuvę. Atseit pasižiūrėti, o iš tikro – kad nusipirktume ką nors, nes tada ir gidas gauna savo dalį. Šita dalis pati neįdomiausia. Bet mes esam tingios ir neturtingos, tai nieko ir neperkam. Už save ir už mus apsiperka mūsų ekskursijos draugai danai – jiems viskas atrodo pigu ir perka nesiderėję.

Nežinau, ar dėl smėlio audros ir keisto oro, ar dėl kompanijos mažumo, ar dar ir dėl gido vangumo ši diena nėra tokia įdomi kaip vakarykštė. Apie penktą valandą išvažiuojam namo, pasak Rūtos, į savo mieląją El Gouną.


Šešta diena (ketvirtadienis)

Ech, dabar tingėsim iki kitos kelionės – ištisas dvi dienas. Tysom prie baseino – tyliai groja muzika, ramu, šilta, gera. Paskaitau knygą, pasvajoju, vėl paskaitau. Nemaniau, kad esu tokia tinginė. Rūta grasinasi grįžusi visiems apskelbti, kaip aš, taip nemylinti vasaros ir dievinanti lietų, džiaugiuosi įdegiu, šiluma ir kaifuoju nuo saulės. O man dzin, lai skelbia, ką nori – aš gal, pavyzdžiui, ėmiau ir "pakeičiau požiūrį"?...
Po vakarienės viešbučio kieme – arabiškų šokių programa. Tenka ir mums pabūti šokėjėlėmis, bet labai jau sunkiai sekasi mums. Bandau pataikyt į ritmą ir mojuoti rankomis kaip mūsų mokytoja, bet jaučiuosi lyg paukštis, blaškomas vėjo. Ale kiti sako, kad šokam gražiai kaip vietinės. Nu taip taip, kurgi ne...

Vėlai vakare kartu su dar dviem lietuvaitėm nueinam į miestelį. Pasiimam alaus; galvojam, išgersim po vieną ir mausim kitur. Betgi užklysta mūsų pažįstamas Alla, paskui dar draugelis jo Alladin ir vakarėlis užsitęsia iki pirmos. Truputį neįprastai mano akiai atrodo mūsų stalas – sėdi keturios merginos, pasistatę po pora butelių alaus kiekviena, ir du vaikinukai, kurie negeria nieko. Jie mums papasakoja, kaip gyvena tradicinė šeima Egipte, apie savo darbus, ateities planus. Žmonės kaip žmonės, truputį jau pakeliavę po svietą, tai nešneka nesąmonių apie didelę meilę iš pirmo žvilgsnio ir visokių ten draugaukim, susirašinėkim, bla bla bla. Smagiai leidžiam laiką.

Septinta diena (penktadienis)

Šiandien mes vėl nieko neveikiam. Ai, ne, veikiam – ilsimės gi. Kažkaip vakar iš to saulės džiaugsmo nusvilau šiek tiek, tai šiandien guliu pavėsyje. Rūta skrunda saulėj, kaip kokia cinamoninė bandelė ir nė nemano sustot.
Vakare vyksta Afrikos futbolo taurės finalas. Miestelio centrinėj aikštėj (dydžio gal kaip trečdalis mūsų Katedros aikštės) susirinkę turbūt visi vietiniai ir dar nemaža dalis turistų. Didelis ekranas, kur visi stebi žaidimą. Mes ateinam jau visai besibaigiant rungtynėms. Egiptas laimi! Va tada ir prasideda šou – vyrai šoka ant stalų, bučiuojasi vieni su kitais, dainuoja dainas. Gražu žiūrėt. Vėl susitinkam savo bičiulius – paplepam, parūkom kaljaną, išgeriam šviežių mango sulčių ir su Rūta maunam namo, nes 4.00 išvykstam į Luksorą.


Aštunta diena (šeštadienis)

Luksoras mus pasitinka žaliais laukais, didžiulėm palmėm, cukranendrių plantacijom. Čia jau daug šilčiau, beveik visi vietiniai apsirengę ilgais tautiniais drabužiais – galabėjomis. Karnako šventykla įspūdinga. Papasakot kaip ten viskas, aš nesugebėsiu, tai nė nepradedu. Nuvažiuokit ir patys pamatykit.

Po Karnako šventyklos – pietūs, kur aš užvalgau keisto maisto ir pradedu jausti kažką gyvo savo pilve. Gerai, kad turim su savim "vaistukų". Plaukiam laivu į vakarinį Nilo krantą ir keliaujam į Karalių slėnį. Aplankom trijų faraonų kapus – Ramzio IV, Ramzio II ir Ramzio IX. Gidas pasakoja, kad iš viso slėnyje yra atrasti ir atkasti 62 kapai. Tačiau ne visi atviri turistams. Fotografuoti viduje draudžiama. Ilgai ten, beje, ir neišbūsi – trūksta oro. Reikia leistis gilyn į kalną apie 20 metrų. Viskas viduj ištapyta – sienos, lubos, nišos. Ir visos spalvos išlikusios ryškios, kokios buvo, labai daug mėlynos spalvos. Norisi viską sugerti akimis, kad ilgam ilgam išliktų atminty.

Apie 11:30 grįžtam namo. Per naktipiečius susipažįstam su Kamal – vaikinuku, dirbančiu restorane. Sakosi baigęs anglų poezijos studijas. Netgi padeklamuoja kažkokį labai žymų labai žymaus poeto eilėraštį apie gėlę, kurios mes nežinom. Pasigiria, kad ir jis pats rašo eiles. Pažada netgi ir mums vieną parašyti – apie mūsų draugystę (ką tik susipažinom). Draugiški žmonės.

Na ką, labanakt.


Devinta diena (sekmadienis)

Dienoraštis kasdien vis trumpesnis.
Kažkaip liūdna, net pati nežinau kodėl. Gal kad visas grožis ir linksmumas baigiasi ir atostogos jau į pabaigą. O namo aš nė velnio nenoriu. Po pietų važiuojam į Hurgadą pirkti lauktuvių. Šį kartą čia viskas kitaip – niekas nesikabinėja, nelenda į akis ir per daug nekalbina. Arba mes jau pripratom ir nebepastebim. Iš pradžių dar kažkaip nedrąsu, bet paskui įsijungiam programą "pirksim tik už pusę kainos" ir visai gerai sekasi. Nusiperkam viską, ką planavom. Aišku, mes neinam į nuošalesnes gatveles, nes nelabai pažįstam miesto, tačiau nelabai ir sukam sau galvas, kad gal per brangiai perkam. Tik truputį vargina bendravimas. Eini į parduotuves ir visur kalbina, klausinėja, o jei ką perki – dar ir deriesi. Bet pirkiniai pakelia mano subjurusią nuotaiką. Ech, tos moterys...


Dešimta diena (pirmadienis)

Na ką aš galiu pasakyt. Nebent tą patį, ką asiliukas sakė, per savo gimimo dieną – graudu. Net pačiai iš savęs juokinga. Kaip koks mažas vaikas, iš kurio atėmė žaislą, kuris dar nespėjo atsibosti.

Nuplaukiam prie jūros porai valandėlių. Bet šiandien diena apniukus ir nešilta. Atrodo, kad orai pasitaisė tik mūsų atostogoms, nes prieš tai irgi buvo vėsu ir apsiniaukę. Nusiperkam vaisių namo ir nueinam į savo pamėgtą barą sulčių. Keista, esu čia tik 10 dienų, o atrodo, kad jau mažiausiai kokį mėnesį gyvenu. Prie gero greit žmogus pripranti.

Po vakarienės susitinkam atsisveikinti su savo bičiuliais. Ore tvyro tingulys ir sėdim kažkokie tylūs ir ramūs. Padūsaujam, kaip gaila, kad atostogos baigiasi, jie mus paguodžia, kad gi vėl galėsim bet kada atvažiuoti, kad liko dar neišmėgintas nardymas, banglentės ir kitokios pramogos. Na taip, čia tikrai yra dėl ko sugrįžti.

Nesitikėjau, kad viskas bus taip smagu. Kad žmonės čia tokie draugiški, kad saulė tokia maloni. Kad nubundi ryte ir šypsaisi. Šiaip sau. Nes gera.


Vienuolikta diena (antradienis)

Ryte randam po durim pakištą viešbučio sveikinimą su Valentino diena ir kvietimu į šventinę vakarienę. Ech, gaila, bet mūsų čia vakare jau nebus. Mums numatytas kitas maršrutas – Hurgados oro uostas, lėktuvas, knyga, maistas, snaudulys. Oro uoste buvo sugedusios bagažo svarstyklės – tai personalas svorį rašė "iš akies". Daugiau jokių nuotykių nebuvo.

Vilniuje pasitinka prieblanda, sniegas ir žiema. Ir Rūtos berniukas su rožėm. :)

2006 m. kovo m?n. 05 d.



Komentarai 




Vygutis 2007-11-28 19:53:55
O as jau trecia karta vaziuosiu kovo men. Tik ne i Hurgada, i Sharma. Labai man ten patinka, laaaabai :)



senove 2007-11-09 22:55:36
Atvirai, tai salis i kuria sugrizti nebenoriu.Suprantama musu merginoms nusibode esam mes nesugebantys "kabinti makaronu, suokti apie grozi, meile.." Beja, ten musiske ir pati negraziausia butu nuostabi grazuole tarp vietiniu. Tad labai neturetu stebinti vietiniu vyruku susizavejimas baltaodemis, o ypac rusaitemis, lietuvaitemis... Kas ten bjauriausia, tai drisciau sakyti zmones. Gal tai ir suprantama. Jie nera nei piramidziu nei Luxoro sventyklu statytoju palikonys.O banditu palikonys tikriausia ir turi daugiau sansu buti banditais



Keliautojas 2006-04-02 14:53:52
Nu blin nervai nelaiko kai kurios komentarus skaitant. Lietuvaiciai apsiklokit trim kaldrom, uzsiverskit penkiom pagalvem , ir miegokit savo ziemos miegu.



Razinova 2006-03-31 16:51:46
To VIVA: Žmonės ten mieli ir geri, tik akivaizdu, kad didžioji dalis jų komplimentų yra ne tiesa, o tik noras prisivilioti dar vieną klientę. Tai ir nėr ko čia dėl to svaigti.



brazas 2006-03-31 15:18:13
VIVA, tu babaju su zmonem nemaisyk. patys nieksiskiausi zmones kitos religijos atzvilgiu. Reikia paciam ciurbanu but kad suprastum koki tiksla jie turi sakydami visus grazius zodzius. taip pat kaip ir lietuvis anglijoje ir kitur pizdavoja vietinius kokie jie lopai islepe ir nemoka gyvent ir kaip prazutu musu salyje. Anyway, strapsnis priot:) turbut mergaiciu atostogos irgi:)



VIVA 2006-03-31 11:17:36
faina, tik pamaciau kad lietuviai daug kur zmonyse mano minusus. ta prasme, padeklamuoja eilerasti o tos TAIP TAIP, CIA ZYMUS, KURGI NE. ir visur tox nusistatymas.... uzsienyje visi silti ir draugiski, vien i vokietija nuvaziuoji ir pamatai kaip skiriasi lietuva ir vokietija. o tik 1000 km.....



Zuzia 2006-03-17 22:00:52
nia, ne fobai, bet ir ju megeju klubui nepriklausau=]]]]]]]]]]



vaikeliux 2006-03-17 17:40:16
ziuriu arabofobai renkasi...
Draugui:
o uz ka moketi? uz galva? ar kaip? ir daznai tave tai ptevai parsiveza is turistiniu kelioniu?
:)



draugas 2006-03-17 16:54:41
Kazi jei tave pagrobtu ar ishkarto galva nupjautu ar prashytu is tevu 2000 EU ?



2006-03-16 23:14:13
joo, arabaj, turkaj, nieko gero=]]]



burza 2006-03-16 10:31:18
prakeikti arabai.



asasas 2006-03-15 17:07:30
neidomu,as kaime ispudingiau savaitgalius praleidziu



arts 2006-03-14 00:25:24
chiernia. geriau i Tanzanija skrist.



Zuzia 2006-03-06 18:19:07
joooo, paskaiciau ir prisiminiau savo 7 dienas Turkijoj:) tik tiek, kad labai dziaugiausi is ten grizusi namolio:)



Jurgita 2006-03-06 17:16:22
Tai matau, kad izanga i rytus padaryta, tai neilgai laukus i Indija prasom:)



Gizmundas 2006-03-06 14:55:24
Sakiau, kad negalima Razinovos ing užsienius išleisti. Jaučiu, kad už 40 kuprių būtų pasilikusi ;).



vaikeliux 2006-03-05 21:53:38
paskaicius taip ir norisi pasakyti:
-Sveika sugrizusi!
:-)




Komentaras:


Autorius:  
--- --- ---
naujausi komentarai
--- --- ---



Euro (melo)drama – mitai ir faktai (11)

--- --- ---

KĄ DARYTI? (12)

--- --- ---

Muilo burbulai ir seni krienai (33)

--- --- ---

Mėsos turgūs Europoje – Briuselis ir Londonas (17)

--- --- ---

Iššūkiai senbernių gyvenime. II dalis. (57)

--- --- ---

Patarimai dėl elgesio su gerule (44)

--- --- ---

Back on line– BLOC PARTY / TOM WAITS / ARCADE FIRE / ANDREW BIRD (10)

--- --- ---

KILLERS/ DECEMBERISTS/ ELECTRIC SIX/ BECK/ BADLY DRAWN BOY/ TV ON THE RADIO (16)

--- --- ---

SONIC YOUTH/RED HOT CHILLI PEPPERS/WOLFMOTHER ir kiti herojai. (5)

--- --- ---

Judėjimas, žmogiškoji prigimtis ir lašiniai (32)

--- --- ---

Karas prieš narkotikus (191)

--- --- ---

Maistas ir virškinimo problemos (14)

--- --- ---

"Oskarai" 2006 (1607)

--- --- ---

Kung Fu klasika (2) (16)

--- --- ---

Praleistieji (Vol.5): Babusia (Lidia Bobrova, 2003) (15)

--- --- ---

Ar Mėnulis jau gyvenamas? (41)

--- --- ---

Už sovietinę penkiakampę - milijonas litų (38)

--- --- ---

Jie bijo… (13)

--- --- ---