Į Rytus nuo Vilniaus, bet ne Baltarusija. Kas?

Laba diena, gerbiamieji nuostabaus mylėtojai.
Savaime suprantamas yra jūsų visų nerimas, neviltis ir skausmas, išreikštas tuose tūkstančiuose laiškų, kuriuos gavau kai buvau trumpai nutraukęs savo rašliavos karjerą, idant sukoncentruoti savo mintis, persvarstyti vertybes, suteikti žmonėm gero, įgauti taip reikalingos tolerancijos kitų nuomonei ir kitų nesąmonių. Tai va, galite būti ramūs, man tai nepavyko.
Vėl pradėdamas dengti purvu visą aplinkinį pasaulį siūlau jums įsigilinti į vieną naujausių mano grafomanijos pavyzdžių, paremtą mano kelionės Kijevan įspūdžiais.

Ze Very Begining

Taigi, besvarstydamas ką nuveikti atostogų metu, ilgai svarsčiau kur važiuoti - ar į artimiausią barą (privalumai – netoli ir skanu), ar kur nors toliau. Nugalėjo mano įgimtas žingeidumas, be to Kijeve gyvena mano geras draugas, todėl jau numačiau, kad nereikės nei viešbučio, nei šiaip kokio tais gido, vadinasi, daugiau liks alui bei kitiems tauriems gėrimams.
Pirmu punktu, norint patekti į mūsų galingosios valstybės buvusias teritorijas (LDK ir t.t. ir pan.) pasirodo reikia gauti pasaulio demokratijos ir sveiko proto lopšio – Baltarusijos – tranzitinę vizą. Tam kad ją gauti, reikia trenktis į jų konsulatą, kuris yra šalia gėlių turgelio Savanorių gatvės pradžioje. Kai aš pirkau vizą, ji kainavo 18 eurų arba 63 litus, aišku, kai aš išvažiavau į Kijevą, kaina nukrito iki 5 eurų. Merfis eilinį kartą apsivertė savo karste po tam tikros žodžių tirados iš jūsų kuklaus tarno lūpų.
Baltarusijos konsulatas galėtų būti atskiro straipsnio tema, tačiau dabar apsiribosime tik keliais pastebėjimais:
1. dėdės saugumiečio veidu reikalavimas išjungti visus mobiliuosius telefonus.
2. tetos prie langelio, iš kurio gražinami pasai, sugebėjimas mikliu riešo judesiu paimti jai kitos tetos brukamą pro tą patį langelį šokoladą „Karūna“.
Apsirūpinęs viza, patraukiau autobuso bilieto. Kodėl autobuso? Todėl kad lėktuvas į Ukrainos sostinę kainuoja apie 1000 lt, o autobuso – 170 lt. Manau kad Ukrainos transporto ministerija turėtų kiekvieną dieną Ryanairs ar panašiai bendrovei išsiųsti po krepšį vaisių su šampanu, kad primintų apie galimybę plėstis baisiai didelėje rinkoje.

Ze Journey

Iš vakaro sudalyvavęs baisiame vakarėlyje, kitos dienos vakare aš jau stoviu Vilniaus autobusų stotyje prie autobuso, kuriame teks trinti subinę 12 valandų iki Kijevo. Galva braška, į kelionę kaip ir nesinori. Sukaupęs valios likučius ir mineralkos atsargas užsimerkiu ir žengiu autobusan. Ten pasitinka stiuardesė (pasirodo autobusuose irgi tokios būna), kurios išvaizda priverčia mane pasitempti ir regzti galvoje kokią nors frazę susipažinimui (pvz. ar labai verkei kai nušovė Tu Pac‘ą?), bet jos plieninės akys ir griežtas, bet mandagus tonas perspektyvoje švietėsi nebent odiniais apatiniais bei bizūnais, todėl romiu žvilgsniu nutyrinėjęs ją nuo galvos iki kojų, paduodu jai bilietą ir pasą.
Valio, sėdžiu vienas dviejose vietose, kai kiti suglaudę subines glaudžiasi vienas prie kito bei uodžia vienas kito kūno syvus.
Nutariu apsimesti Vakarų kultūros atstovu barbarų kraštuose ir su niekuo nebendraudamas užsidedu ant ausų ausines ir pasineriu į „Trise valtimi“.
Kelionė prasideda, kol kas niekuo nesidomiu. Pirmasis sustojimas – Lietuvos ir Baltarusijos siena. Išlipu pažiūrėti kaip viskas atrodo. Norma, Europa, vėliavos plazda. Paklausiu vieno bendrakeleivio kur kioskas, gaunu atsakymą „tolko po ruskij“, prisimenu kur važiuoju, pradedu laužyti liežuvį prisimindamas savo rusų kalbą, kuria nekalbėjau kokius jau tris metus.
Lietuvius praeiname greitai, ateiname į baltarusių muitinę. Į autobusą įlipa jų muitininkas su mažiausiai 3 kartus per didele uniforma, atlėpusiom ausim, bet turbūt moka skaičiuoti, nes žvitriomis akutėmis suskaičiuoja visus keleivius. Pavažiuojame dar 20 metrų, įlipa kitas dėdė, apžvelgia visus rūsčiu žvilgsniu, išlipa. Galų gale išlipame mes, einame pas dar rūstesnį dėdę, sėdintį už langelio ir duodame jam pasus, į kuriuos jis pavargusiu judesiu deda štampus. Muitininkas su per didele uniforma jam per petį šnibžda kažką tais, manau kad tarp jų jausmai.
Pastebėjimas iš baltarusių muitinės – nepaisant visos nemeilės ES, jie naudojasi už ES pinigus pirktu rentgeno aparatu.
Toliau prasideda kelionė naktį per Baltarusiją. Kelionė nuobodi. Keliai pusė velnio, nedardame. Per Minską važiavome apie 3 nakties, daug daug ilgų ilgų plačių plačių prospektų, apstatytų blokiniais namais, ant kiekvieno kampo po benzino kolonėlę, reklamų nėra, mašinų nėra, tuščia ir baugu. Na, bet gal jie kultūringi žmonės ir naktimis miega.
Baltarusijos keliuose patiko tokie autoinspekcijos postai, prie kurių visi sustoja be išimties, ten dėdė pavarto dokumentus ir jei neranda prie ko prisiknisti, paleidžia toliau ganytis pilkuose asfalto gojuose.
Beje, savaime suprantama, pasirodo kad mano darbinis telefonas yra be roamingo, ta proga į Baltarusiją įvažiavus kelis kilometrus, pastebiu, kad pirmą kartą po daugelio metų esu be ryšio. Darosi baugu, Merfis įgauna 200 apsisukimų per sekundę pagreitį.
Rytas brėkšta, neša naują viltį. Baltarusijos - Ukrainos siena. Baltarusių muitinės pusėje pastebiu pirmą guodžiantį dalyką – duty free. Su ta sąlyga, kad nebuvau pasiėmęs cigarečių, bėgu ten, tikiuosi pigiai pasipirkti. Įėjus pasitinka rūškana moteriškė, praneša, kad „bez spravki nelzia“. Dūlinu atgal link autobuso, mąstydamas kad gamta nevisagalė, „spravka“ yra viso progreso pagrindas. Paskui mane į parduotuvę lėkę girti ukrainiečiai iš mano autobuso „spravka“ mini įvairiais idiomatiniais išsireiškimais, kurių dėl laiko stokos neminėsiu. Merfis pradeda skaidytis į mikrodaleles, tuos bus galima tirti jo atomų sandarą.
Galų gale ukrainiečių muitinė. Pirmas dalykas, kurį supratau, buvo tas, kad mano rusų kalba nėra universali, nes ukrainiečių muitininkai nelabai suprato ko aš iš jų noriu. Durniai, nežino, kad vidurinėje turėjau iš rusų kalbos 10.
Antras dalykas – latvių autobusą prieš mus krato jau antra valanda, galo nematyti, visi per daug neskuba, rūko ir keikiasi.
Su ta sąlyga, kad mane nuo sienos turi pasiimti draugas ir prabangiai nuvežti į Kijevą, įtemptai žvalgausi į tolį, nes anksčiau minėta telefono problema neleidžia man susisiekti su savo angelu sargu. Problemą išsprendžia viena mano bendrakeleivė, kuri, nepaisant 2 vaikų, vis dar labai žavi. Jos telefonas ir vienas skambutis padeda man išgirsti tuos viltingus žodžius „nu laukiu laukiu prie muitinės blia, kiek ten gali pistis“.
Galų gale ukrainiečių sienos dievai atveria mums vartus, aš iššoku iš autobusu ir pasimatau su savo draugu, kuris kitas 4 dienas bus mano angelas sargas salojedų šalyje.
Sėdame į jo raudoną BMW (!) ir lekiame dar 300 km iki Kijevo. Aplinkui vaizdas ne koks, kaimai aptriušę, keliai nelygūs. Bet viską atperka garsiai skaitomi vietiniai vietovardžiai ir tai sekantis mano nesveikas krizenimas. Norisi miego ir valgyti.

Gorod Geroj Kyiv

Kijevas, vaikučiai, yra didelis miestas. Gyvena jame 5 mln. sielų su savo rūpesčiais, poreikiais, aistromis ir kanalizacija.
Kadangi mano draugas dar turėjo aptvarkyti kai kuriuos reikalus, pirmu punktu mauname į kažin kokį tais sandėlių rajoną. Išlipus nustebino lietuviška dvasia, ekspedicinis korpusas, kolonistai ar kaip norite, taip vadinkite – Viči, Tirpukas, Mantinga ir kitos reklamos šviečia, verslas eina. Džiugu, spjaunu Nausėdai iš VB veidan ir džiaugiuosi savo tautos stiprybe. Dar man patinka moteriškas kontoros personalas, atvirai į mane besižvalgantis. Ura, chlopcy.
Galų gale važiuojame pro centrinius rajonus namo pailsėti. Vienas įdomus dalykas yra beveik iš visur Kijeve matoma gigantiška skulptūra, gal panašiai kaip Laisvės Niujorke, tik vadinasi berods „Mat Ukraina“. Nereikia priekabių, tai yra „Mama Ukraina“.
Kas mane užkniso visą vizito Kijeve laiką, tai atstumai. Mano draugas gyvena netoli nuo centro, tai reiškia, kad reikia važiuoti 15-20 minučių automobiliu, a da nu i nafig. Beje, ukrainietiškai kirpykla – „perukarnia“.
Miestas Kijevas yra baisiai didelis. Pagrindinė problema – turistinės vietos, tokios kaip būna įprasta centras ir senamiestis, ten kažkokiu tai mistiniu būdu išmėtyta taip, kad reikia ten pagyventi ilgą laiką, kad suprastum kur kas yra. Miesto apžiūrėjimui pašvenčiau 4 dienas po 5-7 valandas kasdien. Kaip kad sakė kijeviečiai, aprodė viską, ką patys žino.
Pagrindinis įspūdis apie miestą – labai žalias miestas. Jei žiūrėti į senąją Kijevo dalį iš viršaus, atrodo kad želia miškas, o iš jo kur ne kur kyšo pastatų viršūnės. Be to, vaikščiojant po Kijevą, nepalieka įspūdis, kad tai naujai atgimstanti senos galios sostinė. Labai jau daug ten visokių cerkvių, rūmų ir svarbiausia – parkai parkai parkai ant kiekvieno kampo. Bet nepaisant to, jaučiasi ir zuokizmo įtaka – ant vienos istorinės senojo Kijevo kalvos pro medžius išlindo naujai pastatytas stiklinis-betoninis monstras, griaunantis visą bendrą vaizdą.
Apsilankiusiems Kijeve rekomenduoju būtinai nueiti į Ukrainos religinį centrą – Pečiorska Lavra. Tai daug hektarų užimantis religinis kompleksas iš cerkvių ir vienuolynų. Važinėja po jį mersedesais popai su dideliais auksiniais pliusais ant krūtinių – visai nieko vaizdelis, susimąstai tada ar katalikų hierarchai tai sau leidžia. Yra ten ir patalpa, kur laikomi kažin kokių tais šventųjų palaikai berods iš XI amžiaus, bet tai ten manęs neįleido, nes buvau su šortais. Mane lydėjusiai ukrainietei papasakojau istoriją iš „Rožės vardo“ apie kryžiaus, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus, relikvijas, bet likau nesuprastas – pas juos dabar religinis pakilimas, panašus kaip pas mus per Atgimimą.
Kas pakeri – tai cerkvių sienų tapyba. Įpratęs prie katalikiškų ir protestantiškų bažnyčių išorinio kuklumo, gavau teigiamą kultūrinį šoką dėl cerkvių lauko sienų tapybos, kupolų spalvingumo. Vienos cerkvės kupolai privertė net nusišypsoti – 3 auksiniai kupolai ir vienas ryškiai mėlynas su gėlytėmis kaip nuo tarybinių servizų.
Netoli nuo Pečiorskos Lavros yra kardinaliai priešingos paskirties kompleksas – pilna visokių paminklų žuvusiems karuose, tankų šmankų ir pan. Buvo visai įdomu vienu metu grožėtis Pečiorskos Lavros kupolais, o tuo pačiu ir krentančiais kažin kur didvyriais. Draskau savo akis sovietinio monumentalizmo pavyzdžiais, ganau akis į įvairių rūšių tankus, šypsausi pamatęs du tankus, kiaurai padengtus ryškių gėlyčių piešiniais.
Pasiilgusiems tradicinio senamiesčio siūlau nueiti į Andrejevskij spusk – kažkas panašaus į mūsų Pilies gatvę, tačiau 10 kartų mažiau užsieniečių ir visai jaukūs restoranėliai. Beje, ukrainietiška virtuvė Kijeve nėra tokia populiari kaip lietuviška Vilniuje. Galima pavalgyti ypač brangiuose restoranuose („Mirovaja Karta“ ir „Kozyrna Karta“ tinklai), bet geriau yra toks tinklas a la Lido „Puzata Chata“ – nebrangu ir baisiai skanu. Kai virtinukus pavadinau „pelmeni“, buvau greitai ištaisytas į „vareniki“. Iš serijos „vo taip va, nėra čia ko mūsų visų rusais laikyti“.
Pagrindinė Kijevo centro gatvė – Chreščiatik. Palyginimui – sudėkime kokius 10 Gedimino prospektų ir gausite kažką panašaus. Savaitgaliais jis paverčiamas pėsčiųjų zona, vyksta koncertai, konkursai ir kitokie masiniai renginiai, kurie man vėžį varo. Tame pačiame Chreščiatike ir yra įžymusis Maidanas, kuriame vyko visa oranžinė revoliucija. Beje, Juščenka remiančiuose koncertuose dalyvavo visos geriausios Ukrainos roko grupės, o Janukovičiaus – popso grupės. „Que viva the spirit of Rock protest !!!!!!!!!” Kas glumina Maidane, tai aikštės eklektika. Ten sugrūsta dalis carinės architektūros, dalis stalininių betonkių, dalis „modernaus“ stiklo-betono, per vidurį pūpso stiklinis požeminio prekybos centro stogas, o jam iš šalių stovi po paminklą. Velniai žino kas tą aikštę projektavo, bet apsipratus su pirmu įspūdžiu, darosi visai įdomu.
Beje, einant senais Kijevo centriniais ir senamiesčio rajonais pradedi jaustis kaip Vilniuje – labai jau panaši architektūra.
Visų architektūros paminklų aš čia jums nevardinsiu, nes man atsibos rašyti, o jums skaityti. Apibendrinant pasakysiu, kad verta nuvažiuoti ir pažiūrėti, 4 dienos yra pakankamai apvaikščioti tas vietas, kurios gali būti įdomios. Ar ten norėčiau gyventi? Gal kelis metus ir už didelius pinigus. Tie dideli atstumai, transporto srautai, gyvenimo kontrastai vargina ir kartais sudaro nemalonų įspūdį. Gražus ir įdomus miestas, bet nejaukus.

Ze Funky Nights

Patikėkite manimi – Kijeve tikrai yra kur nueiti. Barų, klubų, restoranų ir pan. – nors vežimu vežk. Kadangi buvau apribotas laike, lankiausi daugiausiai tokio vieno vokiečio Eric įkurtame barų ir klubų tinkle „Eric‘s family“. Beje, bendras pastebėjimas apie Kijevo barus – yra geri ir labai blogi barai. Į labai blogus eiti nesiūlau, kažkas panašaus į Kalvarijų turgaus ar stoties rajoną. Geri – kainos kaip pas mus arba didesnės, virtuvė prasta, vyrauja „Pub“ tipo kabakai, kas man labiausiai ir patiko. Kainos – maždaug apie 10 grivnų (5 grivnos – 1 USD), degtinės 50 gr. irgi panašiai. Jei nori pavalgyti, sumokėsi nuo 20 iki 50 grivnų, gausi nieko gero.
Teko man lankytis Art Club 44 – super roko baras, pakankamai didelis, gausu žmonių, geras garsas. Grojo prancūzai Red Cardell – folk roko atstovai, paliko gerą įspūdį, reta grupė Lietuvoje pasiekia tokį lygį, o grupės tame klube keičiasi kas savaitę. Mes su draugu kai ten nuėjome, prisiminėme senus gerus laikus ir paleidome rankas į orą, gerklės staugė naujai išmoktus priedainius, kojos kėlė kūnus į aukštį apie 2 m. Ukrainiečiai kurį laiką stebėjo iš šalies, po to pažėrė komplimentų, o galų gale nusprendė, kad tai lietuvių liaudies šokiai. Mes per daug neprieštaravome. Bendras pastebėjimas – blūdydamas po naktinį Kijevą jaučiausi pakankamai saugiai, baruose irgi. Apsilankėme ir dar keliuose baruose, visur panašiai malonu, žmonės draugiški, jiems turėjo būti keista ausiai mano pasakojami anekdotai apie gruzinus su stipriai išreikštu lietuvišku akcentu, kuris pasirodo nė velnio nesiskiria nuo taip lazdavojamo latviško ar estiško.
Beje – 1 litras „Nemiroff Medofka s Percem“ parduotuvėje – 13 lt.

The Ladies

A jo, kolegos, jo............... ajomajo.......... Moterys ten labai gražios, iš pradžių galvojau, kad ukrainietės visos tamsios, rudomis akimis (tokios, kokios man patinka), bet po to supratau, kad aš klystu. Moterų ten daug, jos gražios, linksmos ir nepapūtusios lūpų bei nenutaisiusios nepatenkintos veido minos. O tai negali nedžiuginti, manau kad kaltas klimatas. Kas krenta į akis – labai stengiasi palaikyti griežtą stilių, kostiumėliai, suknytės, viskas suderinta, nors imk ir eik į darbą. Tegyvuoja džinsuotos moterys.

Ze Transport

Su ta sąlyga, kad Kijevas baisiai didelis miestas, automatiškai pasistoja transporto problema. Rekomenduoju – taksi. Taksi sistema yra pakankamai savotiška, kaip pasirodo, būdinga visoms tų kraštų šalims. Išeini į gatvę, pakeli ranką. Sustoja koks nors dėdė, pvz. važiuoja jis uošvienės iš dačios pasiimti. Klausia „kuda?“, atsakai „tuda“, bet geriau pasakyti vietovę. Tada jis sako „15 grivn“. Tu jam atsakai „12 grivn“. Tas sako „Dobre“. Sėdi, važiuoji. Nuvažiavęs atstumą kaip 3 kartus į Fabijoniškes nuo Vokiečių gatvės, sumoki 7-8 litus. Yra dar mikrūškės po 1,25 grivnos, bet tai neapsimoka esant tokiai krikščioniškai taksi sistemai. Dar egzistuoja tramvajai, apie kurių egzistavimą bylojo bėgiai, bei metro, kurios man taip ir neprireikė.

Ze Dinero

Geriausia ten vežtis JAV dolerius ir vietoje keistis – daug geresnis kursas nei Lietuvoje pirkti grivnas. Bankai įdomūs, tokie dar pusiau civilizuoti, paskolą galima gauti už 20 proc. palūkanų per metus ir užstačius dvigubai daugiau turto. Tai galioja ir įmonėms, ir fiziniams asmenims.

Įdomybės

Kijeve galima puikiai išsiversti be mobilaus telefono. Stovi ten tokie dėdės su lentelėmis ant krūtinių, kuriose parašyta „mestnyje zvonki - .... grivn, meždunarodnyje - .... grivn“, o ant kaklo du mobilūs telefonai.
Be to ten vaikšto tetos su cigarečių dėžutėmis – galima pirkti po vieną cigaretę, galima ir pakelį. Kaip man tai primena vidurinę mokyklą.....
Požeminėse perėjose vyksta aktyvi prekyba šviežia mėsa, +35 laipsniai, šaldytuvų nėra, visiems skanu, visi patenkinti.
Pati geriausia ir brangiausia privati greitoji medicinos pagalba Kijeve – „Boris“, iškvietimas 100 USD.

Nach Hauze

Baigėsi mano viešnagė Kijeve. Nusipirkau įvairiausių suvenyrų, populiariausias jų pasirodo yra medinė kuoka su spygliais, tipo parodai ją moteriai ir ji supranta kieno rankose valdžia ir galia. Sėdu į autobusą, vėl malonu girdėti lietuvių kalbą. Keliaujame be nuotykių, tiek ukrainiečiai, tiek baltarusiai loterijos principu atrenka kelis žmones, kurių bagažas tikrinamas. Manęs laimingųjų tarpe nėra. Keikiuosi kad vežu tik leistiną kiekį cigarečių ir alkoholio (alkoholį Baronas turbūt iki šiol pamena).
Galų gale Lietuvos siena. Visi gąsdina kad tautiečiai kratys negailestingai. Kaip Šanchajaus darbuotojos nuvalkiotas muitininkės veidas nežada nieko gero, tačiau muitininkas vyras – pirmas per visą kelionę muitininkas, kuris juokiasi ir su kiekvienu sveikinasi. Tai nuteikia maloniai. Viens du – aš su savo doru veidu ir kuprine jau Lietuvoje. Įvažiavus į Lietuvą apėmė geras jausmas, viskas taip gražu, tvarkinga, civilizacija ir pajamų lygis. Valio, maunu namo ir į barą, kuris labai arti namų. Namai namučiai.
Ar važiuosiu dar? TAIP, manau, kad per mažai pasitūsinau, noriu dar.

P.S. nuotraukos yra skanuojamos ir bus patalpintos vėliau.

2005 m. rugpjļæ½ļæ½io m?n. 31 d.