Atostogos gintariniame pajūryje

Stebuklingas žodis "Atostogos" ir tai, ką jis gali reikšti, atitolina mintis apie beprasmybę, problematišką svajonių pildymąsi ir rutiną. Ar dirbame tam, kad galėtume atostogauti? O tada atostogaujame tam, kad galėtume dirbti? Turbūt nesvarbu kas, kam ir kodėl, tiesiog trumpai išdėstysiu savo atostogų įspūdžius jums (kad žinotumėt, kur dar galima važiuoti) ir sau (kad nepamirščiau kaip viskas iš tikrųjų buvo).

Toli nevažiavau, bet...
Na, apie visas aplankytas vietas po truputį.



Klaipėda ir didžioji bala, vardu Baltijos jūra (šviečiamoji pertraukėlė: Baltijos jūros plotas – 419000 km², vandens tūris – 21000 km³). Antroji Melnragė, žmonių nedaug, vanduo šaltas (15° C), vėjas stiprus, bet bangos kaip ežere (turbūt todėl, kad vėjas pučia nuo kranto), o Saulė karšta, labai karšta, UV ir visos kitos baisybės sminga į atpratusį kūnelį greitai ir klastingai. Kai pasitepi kremukais, ne taip baisu, bet kai pagalvoji, kaip žmonės anksčiau be jų degindavosi, brrr...

Taip jau yra, kad klaipėdiečiams jūra – visai kas kita, negu visiems kitiems. Kai čia gyveni, ji neatrodo tokia sakrališka, mistiška, o pajūris – toks būtinas pamatyti kuo dažniau. Ji tiesiog yra šalia, ją matai nuo mažens, ji ne stebuklas, ji niekur nepabėgs. Todėl vilniečiai, pvz., dažnai stebisi abejingumu, su kuriuo klaipėdiečiai kalba apie jūrą. Dažnas klaipėdietis ir išsimaudo jūroj kartą ar du per metus. Man, kaip šakniniam klaipėdiečiui, taip pat 15° C – per šalta maudytis. Bet prie jūros buvojom kiekvieną atostogų dieną, nes prie jūros būti smagu, dvasinga ir gera.



Vakare bimbinėjom po Klaipėdą kol sutemo. Tada – vėl prie jūros, vis ja neatsidžiaugiam. Šįkart prie Melnragės (šiaurinio) molo. Čia galima prisėsti ir spoksoti į visas puses, nieko negalvoti, arba galvoti kažkokias svarbias mintis, arba gražias, arba visai kvailas, arba visas iš karto, arba leisti, kad mintys galvotų tave. Visur viskas tyvuliuoja, juda, girdisi, kaip bangos glosto akmenis, vienoje pusėje – miegantis pliažas, kitoje – šviesomis ramiai mirguliuojantis uostas, kur lėtai, karts nuo karto, kaip flegmatiškos žirafos, sujuda kranai, priešais – juodos ir tamsiai žalios marios, tiksliau jų pati pabaiga, pirštų galiukai, kviečiantys ir pačiumpantys atvykėlius, už jų – pietinis molas, daug ilgesnis, bet daug rečiau lankomas, o vakaruose horizontu vėžliškai juda maži žaisliniai laivukai, arba raudonuoja sminganti saulė, arba iš jos likęs tik jos raudonumas, arba tiesiog juoduma, kurioje net neužmerktas žvilgsnis gali prigulti ir ilsėtis nuo šviesos.

Vėlesniu metu prie šio molo kažkaip nekomfortiška vaikščiot, nes ten nemažai žmonių, ir nemažai girtų vaikigalių. Populiari vieta. Ten net "lariokas" (kiosko nuskuręs giminaitis) dieną veikia. Molas sutvarkytas, pastatytos tvoros nelaimingų atsitikimų prevencijai, nauji ženklai ir užrašai. Tiems, kas seniai ten buvo, gal ši vieta įdomi, nes jie dar nematė ir uosto vartų rekonstrukcijos rezultato – abiejų molų prailginimo.

Jei eisit Klaipėdoj kur pavalgyt, šįkart rekomenduoju kabaką "Trys mylimos". Ten tokia lietuviškų patiekalų ir lietuviškos muzikos užeiga, šiaudais išpuošta, panaši į "Bernelių užeigą", "Pas Juozapą", "Čili kaimą", "Katpėdėlę", "Forto dvarą" ir kitus. Kiek akis užmato, dabar tų pro-lietuviškų restoranų verslas klesti – kas, tarp kitko, labai džiugina. O visi ten plūsta todėl, kad maistas ten skanus ir įprastas, gan greit patiekiamas, nebrangus. Keliskart atostogų metu dieną pradėdavau su didžkukulių su varške porcijike (5,5 Lt) (reikia gi priaugt svorio nors per atostogas – kad po to vėjas nenupūstų). Vakare ten eiti ir klausyti Kučinsko pasekėjų visai netraukia, bet suvartoti pietus arba pusryčius ten labai malonu. Bliamba, reikia pareikalaut "Trijų mylimų" vadybininkų babkių už reklamą šiame straipsnyje...



Kas dar Klaipėdoj naujo?... Nieko ypatingo: "Akropolį" stato, keliai vis tvarkomi, naujų namų yra, atrestauruotų yra... Žmonės priglušę nuo karščio ir įdegę, klaipėdietės panos gražios kaip visad, nemaža dalis sutinkamų – miesto svečiai, kasdien miniomis plūstantys į Klaipėdos pliažus.

Kitą dieną pariedėjome į pietus nuo Klaipėdos. Tvarkingais vokiečių keliukais su siaurais tiltais pravažiavome Priekulę, Šilutę, aplankėme Rusnę (nuo tiltų per Nemunus atsiveria neblogų vaizdų). Jei esat čia buvę šiame krašte, mums likusioje Mažosios Lietuvos dalyje, nieko ypač naujo ar pramoginio nepamatysite, tiesiog pabūsite mielose, lietuvninkų laikus menančiose vietose. Jei nesat čia buvę – būtinai atvažiuokit pažiūrėt nors trumpam: juk smagu pašmirinėti savo valstybės pakraščiais. O gal net susigundysite už kelis šimtus litų paplaukioti nuo Rusnės arba nuo Mingės kaimo laivuku per Kuršių Marias, per Nemuną, link Nidos ar kur kitur. Pavakary pasidarėme pikniką Ventės rage atsisėdę ant žolės žiūrėdami į marias ir kitoje jų pusėje tyvuliuojančias Neringos kopas. Kažkur ten Nida...



Išsimiegoję į Nidą ir patraukėme. Ramus miesčiokas Nida vis nesikeičia. Bent į labai blogą pusę. Tik čia viskas brungiau. Maisto prekių parduotuvėje kiekvienas produktas kainuoja maždaug vienu arba dviem litais daugiau. Nidoj sutikome Kilimandžarą su jo Significant Other. Apie įspūdžius iš Kuršių Nerijos – žodis jam:

"Kuršių Nerija apskritai yra rojaus kampelis Žemėje, ir visus prasižiojančius apie tunelius ar tiltus į ją reikėtų viešai skandinti Būtingės naftos terminale.

Tačiau net tokiame nedideliame sausumos plote šiais metais pastebėjau nemažų kontrastų – jeigu Juodkrantė ir Nida jau prieš kelis metus buvo nulaižytos ir pritaikytos lietuviškų, vokišku ir kitokiu pinigų siurbimui, tai Pervalka ir Preila tik dabar išgyvena lūžio laikotarpį. Lūžis pasireiškia tuo, kad kažkada įmonėms ir socialistiniams darbo kolektyvams priklausę poilsio namai baigia sugriūti, savo liūdnais vaizdais primindami greičiau ne Lietuvos, o Kaliningrado pajūrio architektūrinę specifiką. Tuo tarpu renovuotų namukų yra minimalus skaičius. Tačiau džiugu, kad visokie remontai, rekonstrukcijos ir statybos nors ir po truputį, bet vyksta. Marios kažkada taip pat knibždėjo vandens dviračiais, valtimis, kateriais - šiuo metu Pervalkoje ir Preiloje tokių pramogų nerasite.



Bet viskas, ką paminėjau, tėra nereikšmingos detalės. Kas jau yra buvęs ir pamėgęs šiuos mažiausius Neringos miestelius, žino, dėl ko ten važiuoja - dėl tobulo ramybės, pabėgimo nuo pasaulio jausmo ir dėl nuostabių pamario kopų. Taip pat tai, ko gero, vakarietiškiausia poilsio vieta Lietuvoje ta prasme, kad šansai susitikti agresyvius bukagalvius, vakarais girdėti pro langus girtą bardaką, pagaliau būti banaliai apvogtam, yra minimalūs.

Rekomendacijos: važiuojant nusipirkti tiek maisto/gėrimų, kiek galite ir planuojate suvartoti, nes kainos bei pasirinkimas dėl suprantamos geografines padėties ir negausaus paslaugų sektoriaus (Pervalkoje viena parduotuvė) yra komplikuotas. Taip pat turėkite dviračius – tuomet labai maloniai galėsite važiuoti ne tik prie jūros, bet išmaišyti ir visą Neringą – nuo Pervalkos neskubant iki Preilos važiavome 20 min., iki Nidos maždaug 50 min. "
S.Kilimandžaras

Kilimandžarą palikom mėgautis likusiomis ramybės dienomis ir grįžom į Klaipėdą.

Aplankėm ir Palangą. Ten nieko gero nepamatėm (nelabai ir stengėmės), išskyrus nuostabų angliškojo stiliaus parką, (įkurtą šventame Birutės miške (!) – va, pasirodo, nuo ko prasidėjo Lietuvos kosmopolitėjimas!), kuriame galima pavaikštinėti ir pabandyti pasijusti išpindėjusiais grafais Tiškevičiais. Ir dar pamatyti kaip miega antys.

Ir kasdieną vis prie jūros, vis kažkaip neatsibosta. Žinot, kad dabar paplūdimių gelbėtojų postuose kabančių vėliavų spalvos skiriasi? Žalia reiškia, kad galima bučiuotis ir kalbėti apie leprechonus, geltona reiškia, kad reikia nesiklausyti lietuviško popso, o raudona reiškia, kad reikia gerti uogų sidrą.



Mindaugo karūnavimo dieną šiaušėme į Smiltynę dar kažkiek pakept Saulėje. O ten – tokio vaizdo nuo vaikystės nemačiau – žmonių skruzdėlynas! Ir jaunas, ir senas tyso viens prie kito per kelis metrus sugulę ir čirška visi saulėje kaip naliesnikai keptuvėje. Smagu!

O vakare apsilankėme Mindaugo karūnavimo dienos proga surengtame festivalyje "Vasarock" (Vydūno mokyklos kiemelis, prie pat Teatro aikštės). Gaila, kad praleidau turbūt profesionaliausio Klaipėdos kolektyvo "Studija" pasirodymą ir iš aštuonių festivalio dalyvių pamatėme ir išgirdome tik du paskutiniuosius (bet negi sėdėsi ten nuo 14:00?): "Saulės kliošas" ir "Rebelheart". Užtat jie abu buvo puikūs! Nežinau kokiais žodžiais apibūdinti euforiją, apimančią po atviru dangumi beklausant kokybiškos "Saulės kliošo" ramumos, pereinančios į energingą "Saulės kliošo" šėlsmą. Ir "Rebelheart'us" labai giriu: per dešimtmetį jų muzika neprarado nei trupinėlio energijos, gal tik įgijo ausies galiuku kartais jaučiamą cinizmo atspalvį, bet tai žanrui visai netrukdo. Kadaise prisipažinęs apie savo narkotinius paklydimus, Darius Mickus turi nemažesnę teisę atlikti narkomaninio skausmo himną Nine Inch Nails koverį "Hurt" negu amžinatilsį Johny Cash – turbūt dėl to koveris nuskambėjo galingai kaip niekad!



Jei kitais metais Klaipėdos savivaldybė šio renginio nefinansuos – prisikviesiu pensininkų ir eisiu piketuoti (pensininkams primeluosiu, kad žada padvigubinti komunalinius mokesčius arba kad buvęs Telekomo vedėjas ir šėtono vietininkas žemėje Parma grasina tapti meru).

Labai įdomi mano atostogų dalis – kelionė Latviją. Ha, užsienis! – Tik 100 km nuo Klaipėdos, o jau užsienis!

Visą parą gyvenome Liepojoj. Už naktį labai padoriame dviviečiame kambaryje tvarkingame viešbutuke sumokėjome 90 litų. Gal keista, bet man šis miestukas sukėlė labai daug teigiamų emocijų.



Didžiausias prikolas lietuviui Latvijoje yra persekiojantis "deja vu" – viskas čia atrodo taip pat, bet kaip tai kažkaip truputį kitaip!... Yra čia ir "Maxima", ir "Saulutė" ("Saulite"), ir "Čili pica", ir "Rimi", ir žmonės tokie pat (tik gal 1% daugiau blondinų), yra bažnyčių, bet viduje jos visai ne puošnios (eretikai jie), jūra tai visai tokia pat, nors paplūdimys platesnis, yra uostas, bet molų ne du, o gal kokie 5, kainos panašios, pinigų pavadinimas toks pat, tik viena raidė skiriasi ir vertė didesnė (5 kartus), daug gatvių akmenimis grįstos, architektūra vokietukais dvelkia, kelio ženklai atrodo tokie patys, bet kažkaip kitaip nupiešti, kalba beveik žemaitiška, bet kartais klausai jų ir užsimiršęs nebesupranti, kodėl "nedašyla", parkas palei paplūdimį primena Palangos kurortiškumą, mašinos tokios pat, bet yra tramvajų... Galiu pasakyti, kad jaučiausi sumažintame Klaipėdos variante su geresnėmis sąlygomis ilsėtis (pvz., prekyvietės arčiau paplūdimio negu kad Klaipėdoje). Gražu ir miela. Būtinai kada nors čia dar nuvyksiu. Ir jums rekomenduoju.

Viešnagės į gintarinį Baltijos pajūry paskutinį vakarą praleidome prie "Olandų kepurės". Taip vadinasi vieta tarp Karklės ir Girulių, kur miškas beveik įkrenta tiesiai į jūrą. Ta vieta man kažkodėl asocijuojasi su fantasy romanais (Sapkovskio, Cook'o ir kt.). Pasakiškų būtybių nesutikom, bet vis tiek buvo labai gera.

Tai va. Toli nevažiavau, bet, kaip sakoma, yra ir kas netoli auksu blizga.




2005 m. liepos m?n. 25 d.