Laiškai iš Indijos (2)

Po 20 dienų

Tai jau truputį jaučiuosi apsitrynusi, nes buvau jau dvejose komandiruotėse, vienoje iš jų viena, kitoje – su dviem nuliovom prancūzėm, jau pradėjau tipo dirbti, kas reiškia savarankiškai kontaktuoti su vietiniais ir turėti su jais reikalų.

Atseit kaip ir galiu pasakyti kai ką apie santykius. Aišku, labai labai labai paviršutiniškas pirmas įspūdis. O tam, kad neužpavydėtumėt man sotaus ir laimingo gyvenimo, paminėsiu mažiau patrauklius bendravimo aspektus. Atsiprašau tų, kurie laukiat reportažo apie turistines vietas, – dar ne, nėr kada. Atvažiuokit aplankyt, tai kartu ir paturistausim.

Su sąlyga, kad esu turėjusi laaabai nemažai tarpkultūrinių kontaktų beigi patyrusi buvimo kitose šalyse įvairovę ir darbo tarptautinėse komandose džiaugsmą, turiu kukliai nuleisti akis ir pripažinti, kad tai tebuvo europinė patirtis. Man pirmas dalykas čia – suprasti, kad esi baltasis ir pabandyti neapsimesti, kad esi išskirtinis. Dar kitas dalykas – suprasti, kad esi šalyje, kuri apart ypatingai turtingos istorijos patyrė ir britų okupaciją. Trečias dalykas – suvokti savo vietą čia.

Aišku, visai nebūtina valgyti dešine ranka ir be įrankių (arba pamiršti kairę ranką, kaip pamirštat kairę koją vairuodami mašiną su automatine greičiu dėže), gerti neprisiliečiant lūpomis ar išsiversti tualete be popieriaus, – jeigu esi turistas. Gali kišti ranką sveikintis tada visiems, juoktis garsiai, glėbesčiuotis ar kitaip reikšti emocijas. Netgi rengtis gali kaip nori ar sėdėt autobuse kur nori. Jeigu esi turistas! Kita laikysena – "Kai esi Romoje, elkis kaip romiečiai". Tik nereikia persistengti – suprasti savo vietą nereiškia užimti kito vietą.

Britų okupacija įtakojo indų charakterį. Kaip ir lietuviai, indai turbūt nepasakytų, nuo kada atsiranda baudžiauninko bruožai. Todėl baltas žmogus asocijuosi su ponu, kurį reikia gerbti, bet kartu ir bijoti, taip pat niekinti ir truputį gailėti (jis gi nepažįsta teisingosios religijos). Jeigu esi baltas, tai greičiausiai esi krikščionis, na gal dar budistas (kitas religijas, kaip taisyklė, gali gauti tik gimdamas arba parodai išvaizda), o jeigu katalikas, tai turbūt amerikietis, t.y. blogietis. Todėl nesakyk religijos, kol nepaklausė. Bet jeigu paklausė, tik nesakyk, kad esi bedievis! Jau geriau krikščionis, ar netgi musulmonas. Na, gali sakyt, kad ateistas ir tikėtis, kad nesupras.

Gali labai stengtis būti toks kaip visi, susirasti draugų, bet jeigu turi dalykinių reikalų, tai viską reikia daryti subtiliau. Štai aš turiu reikalų su vienu kavos plantacijų savininku (tokiu Leontcijum iš "Vergės Izauros", patikėkit). Gyveno žmogus Vokietijoj 26 metus ir taip gavosi, kad reikėjo grįžti. Labai mėgsta bendrauti su europiečiais ir taip rodyt savo erudiciją ir išsilavinimą. Bet kai bandžiau su juo kalbėti apie okupacijos patirtį ir kai suprato, kad aš iš buvusios Sovietu Sąjungos (todėl ir ne milijonierė), o ne iš jo garbinamos Vakarų Europos, iškart užsiraukė – suprask – "aš ne toks". Atseit, "tu netikra europietė, ir turbūt priklausai kuriai nors žemesnei kastai". Va čia ir yra baudžiauninko charakteris!

Todėl kartais nori-nenori, bet tenka efektyviau suvaidinti madam ir parodyti baudžiauninko vietą. Nes indai nesivaržo apgaudinėti (ne blogiau, nei lietuviai taksistai prie oro uosto), mulkinti, nesilaikyti žodžio ir pan. Jie nepriims tavęs už savą greitai arba visai nepriims, bet jeigu turi tik darbinius santykius, tai ir nereikia. Taigi turiu porą salvar kameez, (čia toks indiškas kostiumėlis iš kelnių, suknelės ir šaliko) ir, kai reikia, galiu puikiausiai pabūti madam. O be to mano vardas labai priimtinas – jie irgi tokį turi, taigi kokias 2 minutes praleidžiu vardo aiškinimui.

Indai mėgsta daug kalbėti, išsiaiškina viską apie tave, ir tik tada nusprendžia, ar turės su tavim reikalų. Labai daug laiko gali užimti tokie pokalbiai, todėl reikia išsiaiškinti ar tas žmogus tikrai gali priimti sprendimą. Kitas dalykas – indai čia niekada nepasakys, kad nežino. (Paklausi kelio, pasakys bile ką, paskui sužinosi, kad tai visiškas kliedesys, todėl klausti kelio reikia bent 3 žmonių).

Įdomi labai kūno kalba. Kaip minėjau, viešai rodyti emocijas čia absoliučiai nepriimtina, emocijos trykšta iš akių bei išsilieja dainose. Pritardami ar ne, indai krato galvą į visas puses. Taip, kaip italai atpalaiduoja riešą gestikuliuodami, indai atpalaiduoja kaklą. Na, atrodo panašiai kaip tie šuniukai, kur pas taksistus ant panelės būna. Pažiūrėkit – filmuose irgi matosi (ar BTV ir 5 kanalas vis dar rodo indų filmus?) – kaklą atpalaiduoja ir merginos tuose šokiuose. Aš vis bandau bandau, bet dar nelabai kas gaunasi...

Baimė, padlaižiavimas, pasipūtimas, pavydas – šias gerąsias savybes nurodo patys indai. Šios savybės, beje ir deja, kyla ir iš religijos. Hebrajiškos religijos (krikščionybė, judaizmas, islamas) akcentuoja pareigą artimui savo, gi Hindi grupė (čia ir budizmas, sikhizmas, dzainizmas) akcentuoja pareigą sau (arba savo vidiniam "aš"). Taigi, kas iš mūsų kuklesnis, doresnis, labiau nušvitęs? Iš čia nemažai ir tinginystės, nesugebėjimo dirbti komandoje, neatsakomybės – nes gi svarbiausia yra pareiga sau, ne kitiems. Todėl katalikai mėgsta pasipuikuoti, kad atseit labiausiai išsivysčiusi ta Indija, kur daugiau krikščionių. O Hindi iš vis jokių rėmų beveik neturi, tikėk kokį nori dievo avatarą! Vienas populiaresnių – dramblys Ganešas. Taisykles yra kelios: kad yra reinkarnacija, kad yra priežasties – pasekmės ryšys, ir kad yra jėga, sukūrusi pasaulį, ir kai/jeigu gerai nugyvensi, prisijungsi prie tos jėgos. Visiškai toleruotina ir tai, kad dievas gali apšviesti (Sai Baba, etc.) – žmogų ir per jį kalbėtis su kitais žmonėmis (plg. su krikščionybe). Jokių įsipareigojimų religijai hindusai, tiesą sakant, neturi. Daugiau yra įsipareigojimų šeimai ar kaimui, kalbos grupei.

Indai didžiuojasi savo EQ (emociniu intelektu, turbūt patys sugalvojo šį terminą). Todėl neverta stebėtis, kad pagrindinė eksporto prekė yra dvasingumas ir jo produktai. Paradoksas – hindusu gali tik gimti, tačiau visi sėkmingai gali nusipirkti priemones patapti doru hindusu. Va čia tai verslo idėja – parduoti neparduodama! Na, išnaudoja jie ir IQ – indai yra pasaulio IT lyderiai, kaip žinia, o viena iš Bangalore šventų vietų – lūšna, kurioje gimė ir susiformavo kaip asmenybė hotmail.com sukūrėjas (pavardės deja neprisimenu, o be to, esu pikta ant jo).

Aš kadangi šiame gyvenime esu moteris, tai man yra papildomų sąlygų. Reikaluose moterimis vyrai nelabai pasitiki, o dar keisčiau jiems atrodo moteris europietė ir netekėjusi. Todėl aš esu susižadėjusi, o mano jaunikis irgi išvykęs į užsienį darbo reikalais. Dėl draugysčių irgi – vyrai nepratę draugauti su moterimis, jie arba jas veda arba su jomis dirba. Aišku Bangalore yra miestas, galima sakyti čia viskas kitaip… Ir gerbėjų čia "rukoj padatj"… Problema dar ir ta, kad indai kaip taisyklė yra vienamyliai, taigi įsitaisius tokį meilužį, paskui gali tekti arba ženytis arba bėgti iš šalies. Truputį perdedu aišku, bet provincijoj vis dar daug savižudybių ar net žmogžudysčių iš meilės nutinka. Nepamirštu vienos merginos klausimo: "girdejau pas jus buna ir taip, kad mergina turi daugiau nei vieną vyrą per savo gyvenimą?"

Bus daugiau...

2005 m. liepos m?n. 19 d.