Reportažas iš Pagonių ir Metalistų festivalio „Kilkim Žaibu“

(2004 06 12-13 Joniškis)

Koncertas vėlavo, o kai galų gale prasidėjo, dar labai ilgai vyko visokie garso derinimai, pasiruošimai ir t.t. Susiradome neblogą suoliuką, prisėdome paplepėti ir paspoksoti į susirinkusius pagonis ir metalistus.

Satanas, Burzumas ir Svagunka atriedėjo panašiai kaip ir mes, tačiau kelias valandas rinkosi vietą palapinei, todėl su jai susitikome vėliau.

Atsimenu mačiau kaip grojo Merresin – oficialus dienraščio „Telšių teisybė“ ansamblis. Paliko prastoką įspūdį.

Dar atsimenu, kaip pasirodė senovės lietuvių pagonių dainų ir šokių kolektyvas „Vilklatklaklai“. Po kelių liaudies dainų ir keistų pakalbėjimų dainų ir šokių kolektyvas sužvėrėjo ir puolė mušti vienas kitą su kardais ir kirviais. Tai turėjo būti kovų inscenizacija, vaidinimas, tačiau įkvėpti karingų protėvių dvasių, „Vlaktiklaktlai“ pradėjo „kapotis“ iš tikrųjų ir vaidinimą baigė jau gerokai atitrankyti. Toks kaimiečių brutalumas stebino, tačiau savotiškai ir sužavėjo atvykusius iš Vilniaus senbernius. Juk svarbiausia – įspūdis!

Kai kurie senberniai buvo labai sužavėti į „Kilkim žaibu“ atvykusių gerulių (merginų). Jų buvo nemažai – ir beveik visos gražios. Užkalbinome dvi iš jų - labai draugiškai su jomis paplepėjome, pasėdėjome. Atsimenu, kad vardai jų tokie keisti – Bitė ir Eglė. Dar atsimenu, kad susiprotėjau paklausti jų „nick‘ų“ (internetinių slapyvardžių) – juk kiekvienas jaunuolis šiais laikais turi turėti „nick‘ą“. Gi, perfrazavus senuką Bulgakovą, „jei nėra nicko, nėra žmogaus“. Paaiškėjo, kad Bitė ir Eglė yra Šluota ir Begalybė.

Ilgainiui sutikome keletą pažįstamų personų. Viena jų – garsusis Pofkė. Prisėdęs prie mūsų su trimis bokalais alaus (kad nereiktų dažnai vaikščioti), Povilas pasakojo apie savo, vedusio vyriškio, godones, prisiminėm senus laikus.

Kažkuriuo metu aplink mus pradėjo būriuotis skustagalviukai nacistukai. Baisūs tokie, murzini, pikti, be dantų kai kurie. Ilgai nelaukę, jie išdėstė, kuogi mes juos taip sudominome – pasirodo, apsirengimu: vienas iš mūsų turėjo striukę su užrašu „Redskins Motors“ (gan žinomos rūbų gamintojos pavadinimas (www.redskins.fr)). Deja jis sutapo ne tik su anglišku žodžiu, reiškiančiu raudonodį, t.y. amerikos indėną, ir ne tik su garsios amerikietiškojo futbolo komandos pavadinimu „Washington Redskins“, bet ir su vienu iš gausių skinheadų grupuočių atplaišų. Šiek tiek teorijos apie Redskins judėjimą (šiaip tokio oficialaus nėra, tik kai kurie juos taip vadina):
„Tada, kai Rusijos dešiniosios politinės partijos pradėjo aktyviai traukti į savo gretas jaunimą, daugelis skinheadų pradėjo jungtis prie socialistinių, komunistinių partijų, kai kurie pradėjo bendradarbiauti su anarchistų organizacijomis. Juos pradėjo vadinti „Redskins“, t.y. „raudonieji skinai“. Jie pasisako prieš rasizmą, taip kaip ir SHARP (SkinHeads Against Racial Prejudice) skinheadai. Nors ir SHARP bei „Redskins“ santykiuose ne viskas vystosi taikiai. Sharp‘ai vadina „redskinus“ per daug politizuotais, o „redskinai“ tradicinius skinus kaltina bet kokios socialinės pozicijos neturėjimu. Nors muštynėse jie dažnai padeda vieni kitiems.
1993 metais New-Yorke buvo sukurta RASH (Red & Anarchist Skinheads) organizacija. Iš pavadinimo aišku, kad šie skinheadai laikosi komunistinių ir anarchistinių pozicijų, bet palyginus su “redskins”, jie tapo dar pozityvesniu judėjimu, šalia anti-rasizmo ir klasių kovos, taip pat propaguojančiu feminizmą, anti-homofobiją (seksualinių orentacijų diskriminacijos kritiką) ir anti-globalizaciją.” (www.subculture.ru/articles/1/64_1.html).“
Mūsų krašte bujojantys skinukai tai nelabai gilinasi į panašias grupuočių subtilybes, iš tikrųjų Lietuvos naciai apsiriboja keliais kvanktelėjusiais politikuojančiais klounais, kaip kad Murza, Buškevičius, Mažonas ir aplink juos susispietusiais mažvaikiais, kuriems labai patinka klijuoti ant savęs etiketes ir priklausyti kokiai nors maištingai grupuotei. „Patriotizmu“ jie vadina turistų mušimą, kiniečių restorano langų išdaužymą ir tautinės nesantaikos kurstymą. Nepakantumo žydams kurstymo funkciją šiaip Lietuvoje pilnai ir kruopščiai vykdo patys žydai, nuolat primenantys, kad buvome ir esame žydšaudžių tauta ir kad nuolat turime atsiprašinėti žydukų. Na, sakykime, kad skinai padeda žydams kurstyti tą visokeriopą nesantaiką.
Taigi, užrašą ant striukės apgirtę intelekto nesužalotieji aiškino paprastai: “raudonasis skinas – komunistas ruskis, paverges lietuvių tautą”, o jei kažkokia kalba dar ir “indėnas” reiškia, tai tuo blogiau jam. Gal ir nebūtų jie puolę į konfliktą, tačiau mielaširdingasis Pofkė labai norėjo pradžiuginti draugus muštynėmis, todėl visaip kaip tik galėdamas kiršino pasimetusius skinukus. Nuo šiol dar aiškiau suvokiame, kad Pofkė yra pavojingas individas ir su juo geriau nesusidėti. Kraujo praliejimo pavyko išvengti operatyvaus apsauginių darbo dėka. Tarp kitko, apsauga buvo vienas iš stipriausių renginio aspektų. Didelis Ačiū „Argus“ vyrukams.

Po to dar pamenu, kad mačiau estų grupę „Loits“. Šitie keisti estai pagrojo labai įdomiai, originaliai, techniškai ir energingai – kaip ir tada, kai jie koncertavo Vilniuje.

Dar pamenu, kad stebėjau kauniečių „Nahash“ pasirodymą. Kaip visada, piktieji black-deatheriai buvo labai artistiški, su labai baisia ir originalia muzika, įdomiu sceniniu įvaizdžiu.

Visas kitas grupes girdėjau tik iš tolo, nes vienu metu sugalvojome nueiti pavalgyti. Po to vienu metu dar sugalvojome pasivaikščioti. Ir galų gale vienu metu sugalvojome prigulti ir pailsėti.

Valgėme restorane „Plūgo broliai“. Maistas ten – nieko ypatingo, tačiau puiki aplinka, operatyvus aptarnavimas, kaimietiškas interjeras sukūrė mums puikias sąlygas poniškai pavakarieniauti. Visi labai teigiamai įvertino firminę „Plūgo brolių“ baravykienę. Restoranas glaudė tiek miesto svečius, tiek vietinius gyventojus. Viena iš vietinių gyventojų, pati viena sėdėdama prie gretimo staliuko ir gurgdama vietinį alų, pradėjo kažką murmėti. Gan greit murmėjimas peraugo į kalbėjimą, kalbėjimas – į vogravimą ir kalbėjimą pakeltu tonu. Po to ekstravagantiškoji ponia priėjo prie mūsų staliuko ir gan griežtai pradėjo dėstyti Sauleliui keistas tiesas apie savitarpio pagalbą, dėmesingumą, kultūrą ir folosofiją. Saulelis, nuvargintas festivalio spalvingumo, nejuokais išsigando ir gana garsiai parašė ponios, kad pastaroji nuo jo atsipistų. Tada pastaroji pagrūmojo kumščiu ir pasakė, kad „tu toks ir liksi iki galo“. Po šio rūstaus prakeikimo ji dar pagurkšnojo alutį kažką blevyzgodama prie savo staliuko, o po to buvo išprašyta iš restorano.

Jau pradėjus temti stoviniavome prie automobilio. Nekurie senberniai turėjo viskio. Viskio gavo paragauti ir Ragas bei Satanas. Meškiukui viskio jau nebereikėjo, nes jis jau kurį laiką vaikščiojo Meškiukų karalystėje. Meškukų karalystė – tai tokia būsena kai miegi žemdirbių miegu arba vaikštai apsiblaususiomis akimis matydamas tik pusę metro prieš save ir nieko nesuprasdamas, paprasčiau ta būsena vadinasi „Kolam“ (rus. „Kuolu“) arba, galima sakyti, kad į meškiukų karalystę papuolama būnant „kolam“. Meškiuką dar matėm praeinantį skubriu žingsniu kažkur pagonių būryje, ir daugiau jo nebematėm. Neužilgo Satanas, įtakotas viskio, taip pat išejo į Meškiukų karalystę. Tuomet Meškiukų karalystėje buvo gana pavojinga, nes joje be visų girtų kutvėlų, kol jo kūnelis ilsėjosi kažkur patvorėje, slampinėjo ir skinų kuopos vadeivos pasruvusiomis akimis siela – Drakonas su auskarais akyje. Ragas į meškiukų karalystę buvo įkišęs nosį, tačiau prieš galutinai „smigdamas“ grįžo iš jos ir į palapinę nurioglino savo kojomis. (Ragas visada garsėjo Lozorizmo (prisikėlimo iš numirusiųjų arba „trūkusiųjų“) pragiedruliais. Meškiukas, kaip vėliau paaiškėjo, klaidžiojo po koncertą, kol jį pasimetusį pačiupo VanagaS ir numetė skrisdamas pro senbernių palapinę. Meškiuko kūnelis žnegtelėjo prie palapinės priėjimo ir mes jį isitempėm vidun.

Miegojome kaip inkstai taukuose. Arba kaip žuvies piršteliai taukuose. Miegojome katuriese, o palapinė trivietė. Sapnavome spalvingus sapnus apie drakonus, vanagus, meškiukų karalystę, indėnus, pagonis ir česlovą juršėną.

Pakirdome gan anksti – apie 8:00. Užkandome ir iki pat pietų toliau snaudėme susigrūdę palapinėje, nes, kaip žinia, senberniai mėgsta ilgėliau pamiegoti. Išsiritinom tik apie pietus ir vėl nuvėjome į garsųjį „Plūgo brolių“ restoraną. Tuo metu, beveik visi kutvėlai pagonys jau buvo susisukę meškeres ir išdardėję kas kur – kas į Šiaulius, kas į Ukrainą, kas į Estiją, kas į Latviją, kas į Zimbabvę. Turbūt skubėjo balsuoti.

Šiaip netaip sugrūdę skudurus į automobilį, išriedėjome namolio. Kelionė atgal buvo daug dvasingesnė nei priekin, nes aplankėme dvi garsias vietas: Saulės mūšio vietą ir Pliusų kalną. Saulės mūšis pasirodo vyko tokioje laukymėje su gan vešlia ir tvarkinga žolyte. Nelipdami iš automobilio paskaitėme memorialinį akmenį, pagerbėme protėvius, kurie žuvo už mus, ir nurūkome toliau. Pliusų kalne buvome pakerėti nuostabios atmosferos. Iš visų pliusų tiesiog liete liejosi dieviškumas, baugumas, laimė ir teisybė. Tik tualetai pliusų kalne labai nevalomi, norėjome ten išsituštinti, bet jie buvo ant tiek nevalyti, kad pradėjom žiaugčioti ir nuvažiavom toliau taip bežiaugčiodami.

Likusioji kelionės dalis prabėgo paprastai, Vilniuje tylėdami išsiskirstėme į penkias pasaulio šalis ir visi sulindome į savo gūžtas apmastyti praėjusio savaitgalio įvykių.

Ir aš ten buvau, alų midų lakiau, pro barzdą varvėjo, burnoj neturėjau, ale žaibu berods kilstelėjau kažkiek.

2004 m. birļæ½elio m?n. 14 d.