Glostymas ne prieš plauką: FRANZ FERDINAND/OK GO/SIGUR RÓS/CLAP YOUR HANDS SAY YEAH

FRANZ FERDINAND – “YOU COULD HAVE IT SO MUCH BETTER” ‘2005

* * * ½

Jau debiutiniu albumu susirinkę visas įmanomas liaupses, po metų ferdinandai grįžta su garuojančiu antruoju patiekalu. Tokiais atvejais dažniausiai būna sunku pranokti save, ir šis albumas nėra išimtis iš taisyklės.

Nors pirmos keturios “You Could Have It So Much Better” dainos priverčia nustebti – jos puikiai išlaiko debiutinių himnų “Take Me Out” ir “Matinee” lygį, ir man darosi nejauku, nes negalima šitaip nepadoriai gerai groti antrame albume iš eilės.

“The Fallen” ir “Do You Want To” melodijos nesutikdamos jokio pasipriešinimo peršoka į smegenis, koja spaudžia gazą, ranka suka garsą ir vidinis balsas veržiasi į gatvę klykdamas I gonna make somebody love me.

“This Boy” - tiesiog aštriabriaunis rokas, o po to seka kažkas naujo – rami, studentiškų laužo dainų tipo baladė “Wal Away” (už panašaus “gudrumo” dainas, žinia, neskalpuojami tik jau kažkuo spėję pasižymėti kolektyvai – taigi, atleidžiame…), neabejotinai būsimasis laipiotojas hitų viršūnėmis.

Tačiau tuomet prasideda pasikartojimai – ir kaip to išvengsi, grodamas trimis akordais (kad ir kokie velniškai geri jie bebūtų) paremtą šokių muziką? Toks jau yra ir disco, ir punk prakeiksmas bei lemtis, juolab, jeigu tu esi ir disco, ir punk vienu metu. Keliose dainose ferdinandai tiesiog pristinga gerų melodijų, kurios tinkamai uždengtų primityvų dainos pagrindą. (pvz. “I’m Your Villain”)

Kaip bebūtų, antrajame albume FF atsilaiko ir vis dar turi pakankamai patronų pernelyg įkyriems kritikams pleškinti. Ir labai malonu pažymėti, kad jie, atrodo, supranta, kad nenorint pulti veidu į purvą trečiuoju bandymu, atsitraukimo kelius nuo neįmantrios rifų struktūros reikia ruošti jau dabar.

Neblogos indikacijos ateičiai – gaivus fortepijoninis “medliakas” “Eleanor Put Your Boots On” bei jau minėtas “Wal Away”.


OK GO – “OH NO” ‘2005

* * * ½

Jei “Franz Ferdinand” galima priekaištauti dėl nepakankamo melodingumo, tai “OK Go” melodijų turi daugiau negu pakankamai ir dosniai pateikia mums pluoštą simpatiškų, nepretenzingų power-pop gabaliukų.

Jie lengvai virškinami, jie natūralus priedas prie dviejų taurių raudono vyno pritemdytame kambaryje ir juos lengva širdimi galima išleisti į aikštę pakeisti įgrisusio Lenny Kravitz.

Klausant “Oh No” neįmanoma neprisiminti taip pat lengvų plaučių grupės “Hot Hot Heat”, ypač klausant tokių optimistinių standartų kaip “The House Wins”, “Crash The Party” ar “No Sign Of Life”.

Tačiau grupė, nors ir šykščiai, be girdėtų mainstream’inių intonacijų vietomis pasisuka ir ir savitu rakursu: puikiai susiklauso ramaus romantizmo pilnos “Oh Lately It’s So Quiet” ir “Let It Rain”. Pridėkime dar šėliojantį “It’s A Disaster” ir turime visai neprastą albumą galvai pravėdinti.

Ko trūksta “OK Go” – tai tempo. Bent pusantro karto greičiau, ir laurų vainikai lauktų jų ant pakylos. Gal kitą kartą.


SIGUR RÓS – “TAKK” ‘2005

* * * *

Jie visada buvo specifiniai. “Sigur Ros” pramynė takus kitiems, grojantiems tai, kas nebetelpa į įprastinę žodžio “rokas” prasmę. Simfonijoms tinkamos styginių aranžuotės, elektroniniai krebždesiai, iki begalybės ištęsti gitarų rifai, keisti balso tembrai ir dar keistesni žodžiai – štai kokią tekstūrą sugebėjo nuausti islandai “Sigur Ros”.

“Takk” – ypatingai šviesių tonų albumas, tačiau ta šviesa sklinda ne iš šio pasaulio, o iš kažkur kitur – gal iš užgęsusių žvaigždžių, vis dar siunčiančių paskutinius savo egzistenciją įrodančius spindulius šaltu kosminiu eteriu, o gal iš gausių pragarmių islandiškų kanjonų gelmėje. Otherworldly.

Albume gausu tyro ir skaidraus varveklinio lašėjimo (“Hoppipolla”, “Seaglopur”, “Milano”), kuris pačiais netikėčiausiais momentais dūžta į gitarines sienas; styginiai instrumentai patys pradeda lašėti kūrinyje “Gong”, kurį galima laikyti artimiausiu tradicinei roko dainos struktūrai, ir, remiami laužytos minkštos perkusijos, permeta klausytoją dar per vieną laiko ir erdvės išmatavimą į priekį.

Gilios bosinės linijos puošia “Glosoli” ir “Andvari”, nardindamos žemyn ir taip apsunkusią galvą, o atsisveikinimą su šiuo pasauliu užbaigia kompozicija pavadinimu hmmm…“HeySatan”.

Tuo tarpu “Se Lest” ir “Svo Hijott” stinga išraiškingumo ir todėl jos albumą šiek tiek timpteli į apačią. “Milano” taip pat nepateisina jai skirtos trukmės (10:25).

Tačiau visumoje “Takk” – nuostabus garso takelis horizontą siekiančių išorinio ir vidinio pasaulio panoramų stebėjimui.


CLAP YOUR HANDS SAY YEAH – “CLAP YOUR HANDS SAY YEAH” ‘2005

* * * * ½

Na žinoma – dar nepraėjus nė porai savaičių nuo “Clap Your Hands Say Yeah“ penketuko iš Bruklino (kad nepavargtų rankos ir akys, toliau tekste trumpinu iki “CYHSY”) debiutinio albumo pasirodymo, tiek publika, tiek kritikai staugdami vienas per kitą jau vadina juos 2005-ųjų Arcade Fire.

Ir rimtai atrodo, kad ši grupė pajėgi sukelti globalaus masto bardaką – muzikos naujienų kritikos sunkiasvoris “Pitchfork” jiems rašo 9.0/10 (priminkit, kas ir kada paskutinį kartą ten buvo taip įvertintas).

Minios naujai iškeptų gerbėjų pro duris ir langus veržiasi į “CYHSY” koncertus Amerikoje, kur jie apšildo lyg ir didesnį autoritetą turinčius “The National”, bet pusė salės demonstratyviai išeina baigus groti “CYHSY” ir net nelaukia pagrindinės vakaro žvaigždės pasirodymo. Visas koncertinis turas – jau sold out. Lyg to būtų maža, grupė privertė pasaulį apie save kalbėti, net neturėdama už nugaros jokios įrašų kompanijos! Furoras, reiškinys.

Taip, skambesiu jie šiek tiek panašūs į “Arcade Fire”, nors mažorines tonacijas naudoja dažniau. Jų klausant, galima prisiminti ir “Joy Division”, “Velvet Underground” ar “Talking Heads”.

Tačiau be abejonės svarbiausias skiriamasis grupės bruožas yra Alex Ounsworth unikalus, lūžinėjantis, trūkčiojantis balsas, kaip reikiant išsiskiriantis šių dienų kreivojo roko kontekste. Nors, tiesą sakant, albumo pabaigoje tokia vokalinė maniera bent jau mane pradėjo šiek tiek erzinti – nuo neįprasto tembro tiesiog pavargsta ausys.

Jau pirma albumo dalis žėri: ramiai žingsniuojanti, vargonėliais ir neįmantria šilta gitaros soluote tvinkčiojanti “Over and Over Again (Lost and Found)”, tada trumpas interliudas, po kurio seka puikia vokaline partija nugara šiurpą varinėjanti “Details of the War” ir albumas neleisdamas atsikvėpti pakyla į kulminaciją – “The Skin Of My Yellow Country Teeth”: viena iš tų retų dainų, kurias išgirdus, galima ramiai numirti.



















Ir toliau jau viskas nėra taip svarbu, nors likę gabaliukai anaiptol nenusileidžia savo kokybe – kad ir dar vienas puikus žaidimas balsu “In This Home On Ice”.

Baigus groti šiai muzikai, pasijuntu emociškai išsekęs ir kaskart manau, kad “CYHSY” kuriam laikui reikia padėti į šoną. Tačiau štai jau antra savaitę iš eilės prie rytinės kavos klausau, ką šneka/groja Alexas ir jo grupė, ir rudens ūkanos atrodo šiltesnės negu bet kada anksčiau. Aš žinoma ploju ir net nepastebiu, kaip pradeda kraujuoti delnai.

You look like David Bowie
But you've nothing new to show me
Start another fire
and watch it slowly die

Clap Your Hands Say Yeah

2005 m. spalio m?n. 10 d.