Ne taip gerai, kaip norėtųsi: BROKEN SOCIAL SCENE/DEATH CAB FOR CUTIE/GOLDFRAPP/dEUS

Šįkart norėtųsi, kad jos būtų tirštesnės – kaitaliojau grupes vieną po kitos, traukiau iš seklesnių ir gilesnių internetinių užkaborių, klausiausi tai viena, tai kita ausimi, tačiau nė viena iš girdėtųjų nesugebėjo užsidirbti bent keturių žvaigždučių – pasitaiko, ką padarysi. Tačiau bendram išsilavinimui tikrai nepakenks, juolab kad paskirų perliukų yra pabarstyta visuose pristatomuose albumuose. Pradedam.

BROKEN SOCIAL SCENE – BROKEN SOCIAL SCENE’ 2005

* *

Pagal pavadinimą atrodytų, kad tai debiutinis Toronto brazdintojų darbas. Visai ne – „Broken Social Scene“ debiutavo dar 2001 m., o antras albumas „You Forgot It In People“ kažkur už Atlanto net užsidirbo geriausio 2003-ųjų alternatyvinės (mėgstu visus panašius terminus) muzikos albumo vardą.

Na ir ką gi – hmmm... Prastokai, vaikinai šį kartą, prastokai. Negaliu atsikratyti įspūdžio, kad tiesiog buvo susėsta kokiam garaže, ir laukiant kol kolega parneš alaus, įrašyta eilinė repeticija. Skambesys minimalistinis, duslus ir lėkštas, todėl dainos pralekia taip pat nykiai ir nuobodžiai, kaip brangstančios naftos produktais apskretęs prekinio traukinio sąstatas. Ar jie patys rastų bent penkis skirtumus tarp „7-4 (Shoreline)“ ir „Fire Eye‘d Boy“?

Klausant albumą, ant liežuvio gal sukasi vienintelis žodis: A-ne-miš-kas. Tuo pikčiau, kad jame išties yra momentų, kai atrodo jau tuoj tuoj, bet šast ir išlenda bukas perkusijos ir boso linijos minimalizmas ir nusitempia gabalą velniop. Ką apskritai reikia galvoti, dedant į albumą tokį psichodelinį balastą kaip „Hotel“, „Handjobs for the Holidays“ ar „Bandwidth“?

Dar pikčiau darosi žinant, kad „Broken Social Scene“ sudaro 11 žmogeliukų (vajergau – jie tikrai gyvena ne vien iš honorarų) – ir su tokiomis pajėgomis sugebama išspausti tik pusėtinus, pelėsiais apaugusius akordus. Jiems reikėtų daug ko pasimokyti iš australų "Architecture in Helsinki", kurie būdami aštuoniese šiais metais galingai patiesė ant menčių tiek kritikus, tiek klausytojus.

Vienintelė nesugadinta daina albume – „Ibi Dreams of Pavement (A Better Half)“ (jau tik dėl pavadinimo neišeina pykt...): sakyčiau, murzinesnė, bet gana smagi a la „The Pixies“ himno „Where Is My Mind?“ versija, nors žmonės kalba, kad tai išties tribute‘as 20 amžiaus pabaigos Amerikos didvyriams „The Pavement“.

Jei ir toliau vieninteliai geri gabalai pas „Broken Social Scene“ bus tribute‘ai, iškyla reali galimybė ir baigti kaip tribute‘inei grupei...

DEATH CAB FOR CUTIE – PLANS’ 2005

* * *

Amerikiečių indie-pop’eriai siūlo mums savo jau berods penktąjį albumą. Ir ką gi – nėra didelių priežasčių aikčioti iš susižavėjimo, bet mesti “Plans” į šiukšlių dėžę irgi nesinori.

Būna taip, kad nesuvaidintas nuoširdumas paperka ir nuo tokios muzikos darosi šilčiau. “Plans” yra kaip tik toks – paprastas, ramus ir jausmingas, prikeliantis spalvingus prisiminimus apie pirmąsias meiles ir per draugų rankas leidžiamą vyno butelį saulėtame paupyje kur nors Sereikiškėse.

Simpatiškiausiais albumo momentais pavadinčiau “Marching Bands of Manhattan” ir “Your Heart Is An Empty Room”.

Gera proga įsitikinti, kad melodinga gitarinė popmuzika tai ne vien Brayan Adamsas ar “Cranberries”. Ir trys žvaigždės – tiesiog už jaukų paprastumą.



GOLDFRAPP – SUPERNATURE‘ 2005

* *

Dar vienas apmaudus nusivylimas. Pamatęs televizoriuje „Goldfrapp“ singlo „Ooh La La“ glamūrinį, fašistinį/fetišistinį klipą, pamaniau – šita moterytė turėtų kirsti kaip reikiant.

Tačiau vėlgi – nieko panašaus. Juolab, kad etaloninis electro-glam hitas „Ooh La La“, kuriuo ir pradedamas albumas, skatina pačius geriausius lūkesčius, todėl tempą lyg ir turėtų diktuoti toliau, bet lūkesčiai nepasiteisina – apsisukimai tolydžio lėtėja, ir kompozicijų šaltumas bei sterilumas kelia platų žiovulį, bet ne estetinio susižavėjimo bangas. Baigiamas albumas simpatišku šmoteliu „No.1“, bet viskas, kas „Supernature“ yra tarp pirmos ir paskutinės dainos nepalieka jokio pėdsako.

Taip, jau geriau „Erasure“… Kad ir ką jūs dabar pagalvojote, bet vis tiek – geriau jau „Erasure“...


dEUS - POCKET REVOLUTION’ 2005

* * * ½

Keista, bet tokiu būdu ir turime tai, ką turime – britams, kanadiečiams ir amerikonams skystokai lemenant, recenzijoje ima ir išsišoka kukliai pasivadinusi, kišenėje nervingai glamžanti populiariais revoliuciniais nėriniais padabintas nosinaites grupė „dEUS“, iš garsėjančios savo rokenrolinėmis tradicijomis Belgijos karalystės.

Glamžo gana meistriškai, ir aš nebesistebiu, kad dar likus geram mėnesiui iki jų koncertų nuosavoje tėvynėje internetas paslaugiai parašo „sold out“. Yra ir papildoma priežastis – „dEUS“ su nauju albumu į sceną grįžo po šešerių metų pertraukos, ir belgai matomai bus jų gerokai išsiilgę.

„Pocket Revolution“ drąsiai įsivažiuoja 7 min. trukmės, niūriai pulsuojančiu gabalu „Bad Timing“. Viskas savose vietose – gotiška klavišinių linija, gerai skambantis (tarp kitko, angliškai!) vokalas ir teisinga rokenrolinė energetika. Albumui sukantis toliau, geri įspūdžiai niekur nedingsta, o stiprėja (ypač gerai susiklauso „If you don‘t get what you want“), ir darosi malonu dėl to fakto, kad sunku juos su kuo nors palyginti šių dienų muzikiniame kontekste – dEUS akivaizdžiai nusispjauti į viską nuo kelio šluojančią britišką bangą su „Franz Ferdinand“ ir „Kaiser Chiefs“ ant keteros, ir jie sugeba suteikti savo muzikai niūroką, melancholišką nuotaiką, tuo pačiu netapdami nuspėjami po trijų akordų kaip kokie nors „Him“.

Ir šie gražūs epitetai „Pocket Revolution“ atžvilgiu galioja net iki penkto gabalo pradžios! Po to prasideda velniaižin kas – lyg televizinei parfumerijos reklamai skirtas “What We Talk About”, privaloma baladė mergaitėms pavirkdyti “Real Sugar” – na, ir tai žinoma atskiedžia visus gerus įspūdžius. Visgi vartoti galima.

dEUS

Kitą kartą tikiuosi pristatyti jums įspūdžius iš koncerto, kuris žada (tikiuosi), daug malonių siurprizų. Ir, po paraliais – laukiame naujo „Franz Ferdinand“ albumo!

2005 m. rugsļæ½jo m?n. 16 d.