Jauna žolė senoje žemėje. "Postrokas" ar tiesiog mokėjimas kurti kitaip? (INTERPOL / ARCADE FIRE)

Tai tiek apie akiratį. O aš, prieš save monitoriuje išvydęs terminą "post-rock", vos nenukritau nuo savo nepatogios kėdės ir kartu su puse klaviatūros įvažiavau į internetą pasižiūrėti atidžiau į šitą stebuklą.

Dulkėta pelė man atidaro vieną garbią muzikinę enciklopediją, ir ten apie postroką rašoma maždaug taip: "postrokas buvo dominuojanti eksperimentinio roko forma 90-aisiais, palaidas judėjimas, su labai įvairiomis įtakomis ir beveik visada derino standartinius roko instrumentus su elektronika. Postrokas apjungė tokius įvairus žanrus kaip Kraut-rock, ambient, prog-rock, space rock, math rock, tape music, minimalist classical, British IDM, jazz (both avant-garde and cool), and dub reggae (čia tingėjau versti, jeigu kas nors apie šituos pavadinimus žinote ką nors daugiau, užsikabinkite medalį ir pasigirkite savo draugei(ui)) ir skambėjo kaip rokas, bet NE VISAI.

Postroko skambesys – hipnotiškas, monotoniškai ūžiantis (ypač gitarinių žanro grupių), o linksmesnės grupės taip pat skamba šaltai ir racionaliai, sudarydamos visišką priešingybę prigimtinei roko jėgai. Postrokas - tai priešinimosi reakcija roko mainstream'ui, suvirškinusiam alternatyvą ir jo tradicijų atmetimas; šio stiliaus grupės jautė, kad rokenrolas nebeturi savyje jėgų tikram maištui, o tik kartoja senas atgyvenusias formules. Todėl postrokinės grupės skyrė žymiai daugiau dėmesio skambesiui ir garso kokybei, o ne dainų struktūroms ar melodiniams vinguriavimams, dažniausiai netgi nenaudodamos vokalo. Postroko pradžia – 1991 m. grupės "Talk Talk" albumas "Laughing Stock" ir "Slint" - "Spiderland."

Ilgainiui kritikai pasigavo madingą terminą ir viską kas kažkiek įdomiau pradėjo vadinti postroku, o po to jis persipynė su tradicinėmis alternatyvos ir indie apraiškomis ir pats velnias nebeatpainios kas čia ir kaip. Tačiau mane nervina, kai savitiems, visiškai individualiems reiškiniams lipdomos kvailos, nors ir madingos etiketės. Aš noriu būti geras ir vyniotis šiltais nerūpestingumo upeliais aplink kuriančiųjų terminus kojas, bet nieko negaliu su savimi padaryti, kai kaprizingas protas pradeda staugti kaip 1000 liberaldemokratų kartu paėmus, vos tik pamato terminą "post".

Čia viskas dėl tingėjimo, gero gyvenimo, greito maisto ir spartaus interneto ryšio. Šiais laikais viskas "post" - post ir postpostmenas, jeigu tu ne post, tavęs nėra. Žaidžiame, kad laikas dabar yra laikas PO, tačiau po ko būtent, nebežinome ir mums neįdomu (žvilgtelėkite čia). Vos tik gimę, pradedame gyventi nuosavą postgyvenimą. Tokiais atvejais visuomet įtariu tingėjimą gilintis į aptariamą momentą ar reiškinį ir apibūdinti jį kaip atskirą įdomų unikumą, vietoje to įjungiant pornografinę masinio štampavimo mašiną a la "jeigu tu čia ir čia greitai man netinki, tai būsi post". Šitaip tiražuojant mėgstamiausiu šiuolaikiniu būdu nebelieka jokio skirtumo tarp tų kas "po" ir tų kurie "prieš". O skirtumas patikėkit yra.
Malonu, kad ir tūlas internetinis Chad Kempfert mano panašiai: "While the term "Post Rock" is silly in that it is a label to categorize bands that don't fit into other categories, the artists usually associated with it are some of the most creative and purely honest bands around today."

Teorijos užteks. O dabar visiems pageidaujantiems asmeniškai pasportuoti kilnojant "postrokinius" hantelius, pora recenzijų, kad optimaliai pasirinktumėte sau pradinį krūvį. Grupės jaunos, kitokios ir įdomios; verčiančios suvirpėti kiekvieno muzikos gurmano ausį. Ir tai joks "post", palikime panašius terminus įvairaus plauko amatininkams, tuo tarpu meistrai tiesiog kuria Muziką.

Ypatingai speciali padėka John Merrick iš Toronto, įtikinusiam, kad ir šiais laikais žmonės dar groja.


THE ARCADE FIRE - "FUNERAL" '2004

* * * * ½

Debiutinis beveik šeimyninės (Win Butler + Régine Chassagne + jaunesnysis Butlerio brolis) kanadiečių grupės albumas. Jo pavadinimas nėra tuščia melodramatinė pompa, o atspindi tikrus įvykius – įrašinėjant albumą per nepilnus metus mirė trys grupės narių giminaičiai. Bulvarines žinias baigiame.
Išklausęs "Funeral" galiu pasakyti taip: šie talentingi žmonės mėto perlus kiaulėms. Kad yra tokia grupė "The Arcade Fire", niekada nesužinos 95% planetos gyventojų, bet likę 5% tuo tarpu kaifuos nuo to, ką išgirdo. Muzikinis diapazonas pribloškia ir instrumentalu, ir išieškotu stiliumi. Jie turi smuikus, violončeles, klavišus ir akordeonus, vokalistą, kuris vietomis iš tolo primena Radiohead'ų Tom Yorke, vokalistę, groja įmantriai inteligentišką roką/neroką, valsą, dėlioja netikėtus rytietiškus intarpus ( "Neighborhood #2 Laika", "Haiti") ir atrodo, kad jie visiškai nežino to fakto, kad "viską sugrojo dar bitlai". "The Arcade Fire" savo emocijų požemiuose rado deimantų kasyklą, ir žino, kaip juos nušlifuoti iki akinamo spindesio ir skambesio. Įsigiję brangakmenį žmonės arba šoka iš džiaugsmo, arba jis pamažu išvaro iš proto. "Funeral" pataikė kažkur per patį vidurį.
"The Arcade Fire" yra standartas sau patiems, skirtingai nuo daugelio kitų, jiems nereikia žvalgytis ir rankiotis temas iš aplink, o pakanka pažvelgti į save ir savo išgyvenimus, kad padovanotų mums vieną įdomiausių 2004-ųjų albumų.
Jie sukuria įtampą ("Neighborhood #1 Tunnels", "Rebellion (Lies)"), jie ją ir atjungia ("Une Annee Sans Lumiere"). Sielos elektrikai, kurie jūsų namuose šventines šviesas įžiebs anksčiau ir ryškiau negu tikėjotės.

(www.arcadefire.com)


INTERPOL - "ANTICS" '2004

* * * ½

Po pirmų trijų dainų pamaniau, kad aukščiau minėtą kasyklą bus suradę ir niujorkiečiai "Interpol", tačiau su savo antruoju albumu jie vis dar yra pakeliui į ją. Vokalistas Daniel Kessler vien dėl savo balso tembro turėjo susirinkti visus Ian Curtis (Joy Division) gerbėjus, tačiau tai ne priekaištas. Neatrodo, kad "Interpol" sąmoningai bandytų antrą kartą minti jų prosenelių išvaikščiotais takais (nors kartais užmina), jie groja nuosavą minorizuotą roką ir jiems gaunasi visai neblogai. Užskaitau dainos "Evil" priedainį kaip geriausią iš girdėtų šiais metais, turime ir daugiau įdomių fragmentų – įvadinis gabaliukas "Next Exit", "Cmere", "Slow Hands", tačiau albumui nepavyksta sudaryti vieningos visumos. Likę dainos blankios, anemiškos ir kažkodėl vietomis užuodžiu rusiško roko kvapelį ( pvz. "A Time To Be So Small", "Narc"). Nesakau, kad tai savaime blogai, bet nuobodoka.
Taigi, "Antics" klausyti nėra privaloma, nebent tuo atveju, jei tikrai nuoširdžiai norite įsigilinti į šio straipsnio temą. Perfrazuoti ją galima pačių "Interpol" žodžiais: "were ain't going to the town, we're going to the sea". Ir labai panašu, kad šioje recenzijoje paminėtieji žino, kaip iki jos nueiti. Ir, kas dar svarbiau, žino, kad jūra visada yra šalia.

2004 m. lapkriļæ½io m?n. 25 d.