Stadionai prieš poetus: U2 vs. Nick Cave

NICK CAVE - "ABBATOIR BLUES/THE LYRE OF ORPHEUS" '2004

* * * * ½

Na, pirmas dalykas, kuris ateina į galvą išklausius albumą, yra – žodis "monumentalu" buvo sugalvotas maždaug tokiems dalykams kaip šis. Monumentas gali būti baisus kaip Ceretelis arba solidžiai įspūdingas kaip Egipto piramidės. Prie jų galima padėti gėlių, drąsiai fotografuotis ir rodyti draugams – jie nesijuoks. 2004-ųjų Cave'ą priskiriu prie piramidinės rūšies monumentų.
Dvigubas tamsių natų meistro albumas beprotiškai pavasarišku viršeliu ir storomis (turbūt) moteriškėmis iš gospelų choro po tokių nuobodžiai lėtų ir ramių 2002-ųjų "No More Shall We Part" melancholijų kaip reikiant išbalansuoja imuninę sistemą. Tai visiškai nereiškia, kad dabar lėtumo ir melancholijos yra mažiau (keista būtų to tikėtis iš Cave'o), tačiau visas albumo(ų) turinys šįkart yra kažinkaip magiškai pagrįstas, įdomus ir suprantamas.
Pirmoji dalis - "Abbatoir Blues" prasideda rokine agresyvia "Get Ready For Love", ir išlaiko sunkiasvorį skambesį iki pabaigos. Gospelų choriukai painiojasi su įmantriomis bliuzinėmis temomis ("Hiding All Away") ir kelio filmams apie iš banko nušvilptus milijonus tinkamais himnais ("There She Goes My Beautiful World"). Bent šiek tiek muziką grojančios radijo stotys stengsis viena iš kitos pavogti "Messiah Ward", "Nature Boy" ir "Let The Bells Ring" singlus. Žavinga.
"The Lyre of Orpheus". Palikit mane sausio 1 d. rytą jaukioje šviežiu pinoteksu kvepiančioje sodyboje su židiniu, optimaliu atsargų rezervu ir šilta sriuba, aš žinosiu, ką daryti. Apsikabinsiu šitą albumą ir atsipalaidavusiais vyzdžiais stebėsiu pro langą, kaip jūs šnopulingai ir negrabiai atkasinėjate savo automobilius bei kritusius draugus. Man bus šilta, o jums ne, nebent jūsų ausinėse irgi suksis kažkas panašaus į "Breathless".
Ir žinoma tekstai, aukštoji poezija visa savo didybe. God is riding high up in the ordinary style.
Ir dar pasaulio sielvarto kupinos akys už baro pas Banderaso katiną iš "Šreko 2", kai vienarankis pianistas kabliu oriai žingsniuoja per klavišus ir Cave'o balsu traukia "People just ain't no good"...


U2 - "HOW TO DISMANTLE AN ATOMIC BOMB" '2004

* * ½

4 airių futbolo komanda, kuri į stadionus surenka daugiau žmonių, negu Mančesteris ir Arsenalas kartu paėmus, pradeda naują sezoną. Jų stadione teroristai iš "Franz Ferdinand" teroristinės grupuotės padėjo bombą ir "U2" bando ją nukenksminti. Bono sako kirpk mėlyną, Edge'as – raudoną. Po valandos tokių kančių ateina rūstus kritikas Kilimandžaras ir nukerpa jiems abiems plaukus.
"U2" šįkart atrodo pasimetę ir nežinantys, ko nori iš savęs – albumas lyg pusiau lyriškas, lyg pusiau energingas, bendras dainų fonas pakenčiamas, bet priedainiai nelabai limpa prie konteksto (pvz. "City Of Blinding Lights"). Žinoma, nieks iš jų neatims įgimto sugebėjimo rašyti hitų ir klausytojui draugiškų melodijų, tačiau dabar viskas pernelyg ištęsta, sterilu ir neįsimenama.
Dainos panašios į "A Man and A Woman" ir "One Step Closer" paprastai išleidžiamos jau iširus supergrupėms, ir tikrai ne anksčiau negu 6-ame antologijos tomelyje.
Dainas "Vertigo" ir "Love And Peace or Else" sukąstais dantimis dedame į "U2: Greatest Hits" 2004-ų metų lentyną.
Dar vienas toks albumas, ponuliai, ir savo gastrolių grafike vietoje Tokijo ir Čikagos išvysite Kišiniovą ir Vilnių.

2004 m. lapkriļæ½io m?n. 18 d.