Vienas labai blogas ir vienas labai geras albumas: REM vs. PJ HARVEY

R.E.M. - "Around The Sun" '2004

* ½

Šiek tiek istorijos - gyveno toks dėdė Ronaldas Reiganas, kažkada vaidino šaunius kaubojus, po to buvo kietas prezidentas, o į gyvenimo galą nebesuprato, nei kas, nei kur jis yra. Panašiai įvyko ir su REM – 1994ais jie dar buvo monstrai, o dabar tėra panašūs į dinozaurus, kurie desperatiškai ieško būdo ir vietos kaip čia gražiau išnykus. Kai jau nesiseka, tai nesiseka, ir "Around The Sun" primena ne prabangų juodą roko standartų granitą, kurio lyg ir būtų galima tikėtis iš šios grupės, o tik nutryptą ir kaip reikiant aptrupėjusį kalkakmenį.
Nuoširdžiai, man REM niekada per daug neimponavo. Jau nuo pat savo karjeros pradžios jie atrodė beviltiškai nuobodūs tipai – kvailai juokingi marškiniai ir švarkai, varančios vėžį šukuosenos ir jie visą laiką grojo kaip sulėtinti. Tik frontmenas Michael Stipe dar teikė spalvos šiai šutvei, su savo į AIDS linkusia fizionomija ir keistais rankų mostagavimais. Čia atsiprašau kas – roko grupė?
Albumas yra toks, kad jo nėra. Nežinau, ką pasakyti – lėta mūra atliekama studentų, kurie dar nemoka imti Bare tipo akordų. Vietomis REM turbūt patys supranta, kad groja blogą muziką ir bando ką nors sueksperimentuoti, bet tada gaunasi toks juokingas dalykas kaip "baltieji daro riapą" ("The Outsiders"). Nykuma.
Jei jau labai norite pasidėti erudito pliusą diskutuodami su kuo nors iš savo draugų apie paskutinį REM darbą, užteks išklausyti pirmą gabalą ("Leaving New York") ir pirmyn, diskutuokite, neprašausite. Tik per daug neįsijauskite, kad nenušautų jūsų. Kai kuriems žmonėms tiesiog nepatinka nuobodūs dalykai.
Pusę žvaigždutės skiriu vien už vardą.

PJ HARVEY - "Uh Huh Her" '2004

* * * * ½

Išklausiau iki galo ir likau priblokštas dviejų dalykų – paties albumo, ir to fakto, kad PJ Harvey jau 9 metus iš eilės demonstruoja aukščiausią muzikinę formą. Išties retas dalykas šiais greito visa ko kilimo-kritimo laikais.
"Uh Huh Her" yra tobulai informatyvi PJ Harvey vizitinė kortelė – joje rasite visus įmanomus skambesius ir nuotaikas nuo "To Bring You My Love" laikų. Tai nereiškia, kad turime reikalą su negudriais praeities pakartojimais - viskas skamba subtiliai, netikėtai, skoningai ir bendra dainų masė palieka ausyse ir sieloje neišpasakytai malonius akustinius įspūdžius. Čia ir charakteringas purvinas prigesintų gitarų skambesys, ir ramūs šnabždesiai elektronikos fone susilieja į vientisą kokybišką monolitą, vertą visų ISO standartų. Galima sakyti, toks "greatest hits" rinkinys be senų dainų.
Ši mergina turbūt turi gilias ir skausmingas fatališkų meilių patirtis, nes tekstuose vyraujančios temos eilinį kartą yra būtent tokios – jausmai maišomi su krauju, nuodais, ašaromis ir žuvėdrų klyksmais – "Oh love/ you were a sickly child/And how the wind knocked you down/Put on your spurs, swagger around/In the desperate kingdom of love/Holy water cannot help you now..."
Visos be išimties “Uh Huh Her” dainos vertos dėmesio, galbūt netgi atskirų recenzijų, bet aš asmeniškai ypatingai pasižymėjau labai man netikėtais PJ Harvey kūryboje dead can dance'iniais akcentais apipavidalintas "The Slow Drug", "You Come Through", "The Darker Days Of Me And Him". Įsitikinęs 99%, kad ir jūs be vargo rasite ką pasižymėti šiame puikią PJ Harvey diskografiją tęsiančiame albume.

2004 m. spalio m?n. 26 d.