Dar recenzijų (Tom Waits / The Futureheads)

Tom Waits - “Real Gone” '2004

* * * ½

Nežinote, ką padovanoti draugui Vėlinių proga? Vienas iš galimų neblogų variantų – paskutinis Tom Waits albumas. Kas jis toks, kiek plačiau buvau rašęs čia, o tiems, kas Tomą jau yra pamėgę, nieko aiškinti nebereikia – masinės kultūros niekintojai ir pretenzingi intelektualai pasižymi pomėgiu patys susirinkti visas būtas ir nebūtas istorijas apie savo dievukus.
Panašu, kad nuo 1992-ųjų “Bone Machine” laikų Waitsas kryptingai juda vis griežtesnio muzikinio minimalizmo kryptimi. Nenustebsiu, jei savo muzikinę karjerą šis vienišų širdžių liūtas baigs įrašu, kuriame bus girdėti, kaip jis pats pats vienas pasistūgaudamas niokoja įrašų studijos aparatūrą. Indikacijų yra jau dabar – žr. dainas “Top Of The Hill”, “Metropolitan Glide” ar “Hidden”. Asketiškos kompozicijų formos, instrumentuotė (Waitsas šiame albume atsisakė visų klavišinių, pučiamųjų ir prie peties laikomų styginių instrumentų) sudaro “Real Gone” pagrindą. Tai šiek tiek nervina ir kelia nuobodulį, nes albumo nuotaika yra vienoda, nesikeičianti ir niūri kaip lietuviško MGLo dydis, o bet tačiau – prie tokios nuotaikos priprantama ir ji netgi kažkaip mazochistiškai pradeda patikti.
Nors sunku vienu prisėdimu išklausyti šį Waitso darbą, tačiau perliukai atsisijoja gana greitai – nežinau, kas dar sugebėtų taip negailestingai išpreparuoti bliuzą kaip tai daro Waitsas dainose “Sins Of My Father”, “Don't Go Into That Barn” ir “Make It Rain”. Panašias melodijas turėjo riaumoti senovinių galerų irklininkai, kai vadai čaižydami botagais varydavo juos į priešą.
O jautrios sielos senmergės ir joms prijaučiantys turėtų ištrirpti nuo malonių akustinių baladžių “How Is It Gonna End”, “Dead And Lovely”, “Green Grass” ir ypatingai – vienos gražiausių Waitso dainų nuo “Time” laikų - “Day After Tommorow”.
Vienas iš tų albumų, kurie vis labiau patinka, kuo dažniau juos klausai. Bet garsų diapazonas skurdokas – juk jų Waitso kuriamoms fantasmagorijoms niekada nebūna per daug.


The Futureheads - “The Futureheads” '2004

* * *

Švieži, jauni ir nepatyrę britai mokosi ekvilibristikos meno ant punk/post punk ribos. Įsivaizdavimui prisiminkite, ką grojo “The Clash” ar “The Cure” 1979 metais. Skambesys pakankamai minkštas, tačiau nepaisant to įdomus, o už backvokalus grupei apskritai būtų galima nedvejojant duoti penkias žvaigždutes – vaikinai negėdingai sudalyvautų kokiame chorų festivalyje.
Gerokai papiktnaudžiauta tik kapota ritmika, atrodo, na jau jau pavarys, pradedam šokinėti, o jie vėl nulaužia ritmą. Nieko, jauni, dar viskas prieš akis.
Gražios dainos: “Decent Days And Nights”, “Meantime” ir be abejo “Danger Of The Water”.

2004 m. spalio m?n. 20 d.