Didieji rokenrolo bepročiai

Dabar pakalbėkime apie bepročius, nes esant dabartinėms meteorologinėms realijoms Lietuvoje pats asmeniškai pradedu jaustis jiems vis artimesnis. Pamatysiu ką nors gatvėj su šortais ar trumpom rankovėm - iš tiesų, iš tiesų sakau jums, pradėsiu garsiai plūstis ir perkąsiu gerklę: )
Beprotystė rokenrolui yra tokia pati svarbi ir natūrali dalis, kaip kad absento vartojimas tarp prancūzų impresionistų ar G. Busho junior politika Artimuosiuose Rytuose. Joks blaivaus proto folko, džiazo ar bliuzo atlikėjas scenoje nesudegintų ar nesulaužytų kelis tūkstančius kainuojančios gitaros, negriuvinėtų ant būgnų komplektų ar juolab nuo scenos nešokinėtų ant žiūrovų. (He, lietuviai yra gudrūs – pamenu prieš kelis metus kažkokiam koncerte sportrūmyje ant scenos užsiropštė eiklus ilgaplaukis, pabėgėjo kelis metrus ir liuoktelėjo į minią… Minia paslaugiai prasiskyrė…:D A huli čia, ką yyyra?..)
Tai va. Žinoma, kalba eina ne apie tuos “rokerius” kuriuos nulaižo kostiumuoti prodiuseriai ir paleidžia į rinką, apie juos paprastai ir taip parašo žurnalai ir rodo MTV (pavyzdžiais galėtų būti tokios kid-punkrock grupės kaip Avril Lavigne, Sum 41, Blink 182, Block 659, Shaitan 911 ir tt. ir pan. prisiminkite patys) Visi kiti tiesiog priversti krėsti įvairias kvailystes, kad patektų į mass media. Nukąsti šikšnosparniui galvą, sudeginti kokią bažnyčią, turėti ne tokią seksualinę orientaciją, jau nekalbant apie privalomą narkotikų vartojimą ir/arba girtus bardakus klubuose ir viešbučiuose. Bet netgi ne apie juos kalba. Man labiausiai įdomūs tie egzemplioriai, kurie, kaip nekeista, yra bepročiai visiškai natūraliu būdu. Jų, savaime aišku, nėra daug ir jie veikiami rinkos tendencijų nyksta arba baigia išnykti. Dinosaurus beprotius rocenrolalis. Taigi pristatau savo favoritus:
Visų pirma, tai – Didysis Amerikos riaumotojas Tom Waits. Galbūt galima ginčytis dėl jo priklausomybės rokenrolui ir sakyti kad tai daugiau lyg ir extreme blues, bet bepročiai tuo ir yra įdomūs, kad dažniausiai groja kažką sunkiai arba visiškai nenusakomo. Jeigu jūsų namuose skamba Tom Waits, sužinokite, kad tuomet dėl kažkokių vidinių ar išorinių aplinkybių esate laaabai suknistos nuotaikos ir greičiausiai jau ne pirmą dieną. Senmergėms, ypatingai toms kam jau virš 30, išgirdusioms Waitso staugsmus dažniausiai pakerta kojas ir visą imuninę sistemą, o senberniai karštligiškai pradeda grabalioti aplink save ieškodami viskio butelio. Alus prie Waitso nelabai padeda.
Šis žmogus perėjo visą naktinių kabakų dangų ir pragarą, keliolika metų juose grodamas pianinu. Jis žino viską apie žmones, kurie iš kabako išeina dešimtą vakaro, ir apie tuos, kurie išeina šeštą ryto. Jis žino, kodėl vieni ir kiti išeina būtent tą valandą. Warm beer and cold women… Nebėra ką pridurti.
No.2 on the list – Lou Reed. Jis yra Dinosaurus beprotius mysteriousus. Niekas iki šiol nežino, kodėl jis 1968 metais su grupe “Velvet Underground” pradėjo groti muziką, kurią visi kiti pradėjo groti ir klausyti tik kokiais 1978. Tuo metu, kai gėlėti hipiai suokė When you are going to Sa-an Fran-sis-co…ir All you need is love, Lou Reed padedamas disonuojančių gitarų, stiprintuvų triukšmų ir pankrokinių ritmų (čia 1968 metai!) ramiu balsu dėstė apie narkomaniją, savižudybes, susvetimėjimą ir kitus didelių miestų nemalonumus. Turbūt nereikia sakyti, kad tada niekas į tai neįsikirto:D Muzikos kritikai atsitokėjo tik 1980-ųjų pradžioje, kai praūžus pankrokinei revoliucijai visuose muzikiniuose leidiniuose “Velvet Underground” albumai buvo pradėti reitinguoti ir iki šiol išlieka geriausių roko albumų ever dešimtukuose. Per savo solinę karjerą Lou Reed jau darė paprastesnius dalykus, nors pasitaikydavo ir išimčių. Kažkelintais metais jis įsigudrino įrašyti dvigubą plokštelę gitaros keliamų triukšmų. Vėliau pats apie tai pasakė: “Jeigu jūs išklausėte tą albumą bent iki antros plokštelės, tai jūs esate dar durnesnis negu buvau aš, kai visa tai įrašinėjau…”:D
Kad pernelyg neišsiplėsti, apsiribosiu trimis bepročiais. Taigi, tretieji būtų grupė “Sonic Youth”. Jie vėlgi su rokenrolu pasielgė netradiciniu būdu – vyrukai pasėdėjo kelias valandas ar kelias paras su savo gitaromis, iš standartinės tonacijos nuderino viską į velnias žino kokias ir kurias tonacijas, ir privertė klausytoją pasijusti, kad jis kažkodėl klauso muzikos, atliekamos išderintomis gitaromis, bet kaip bebūtų keista, norisi ne išjungti aparatūrą, bet klausyti kas bus toliau.
Paskutinės alternatyvinio roko grupės Lietuvoje “SH” nariai savo tinklapyje taip papasakojo savo emocijas klausant “Sonic Youth”: “joo.. tuo pat budu kadais atsirinkinedavom "sonic youth", (labai jau vezdavo ju gitaros) tai po keliu valandu bergzdzio darbo noredavosi sudauzyti gitara i sipulius:))) nes niekaip nepavykdavo tixliai visko atkartoti. veliau isaiskejo kad jie kiekvienam gabale vis kitaip derina gitaras!:)”
Tai tiek žinių šiam kartui, kaip bebūtų liūdna, bandau atmintyje perkratyti dabartinius rokenrolo atstovus, ir nė vienam niekaip nelimpa titulas “beprotis”… Ar čia senatvinė nostalgija, ar iš tiesų rokas mirė? Gal jūs turit kokią nuomonę?

2004 m. liepos m?n. 01 d.